Gydyklų parkas – natūralus pasivaikščiojimo tęsinys. Iš miško išeiname į puošnią kurortinę erdvę, su mineralinio vandens biuvetėmis, skulptūromis, gėlynais ir Muzikiniu Druskininkų fontanu. Čia tinkamiausia vieta po procedūrų Gydykloje ateiti su mineralinio vandens gertuve rankoje ir gurkšnoti, kaip gydytojas patarė, iš lėto vaikštinėjant ar sėdint. Nusileidus prie Nemuno, galima nusiprausti įžymaus Grožio šaltinio vandeniu: tai sūriausias Druskininkų šaltinis (52 – 56 g/l), turintis odą valančių ir jauninančių savybių.

Parką puošia XX a. vidurio skulptūros: Nemuno pakrantėje – „Poilsis” (J. Kėdainis), „Prie šaltinio” (A. Dimšlys), „Ratnyčėlė” (B. Vyšniauskas). Parko viršutinėje dalyje, ties V. Kudirkos g. pradžia – paminklas M. K. Čiurlioniui (V. Vildžiūnas).

Senųjų gydyklų parkas rekonstruotas 2011 m. už Europos Sąjungos lėšas, bendradarbiaujant su Lenkijos Augustavo savivaldybe. Augustave atnaujintas Žygimanto Augusto skveras, o Druskininkuose – senųjų gydyklų parkas: įrengtas Muzikinis fontanas, pėsčiųjų takai ir suoliukai poilsiui, parko apšvietimas, pasodinti nauji želdiniai ir gėlynai, rekonstruotas ant Nemuno kranto esantis Grožio šaltinis, mineralinio vandens biuvetė. Parko centre pastatytas paminklas, Lietuvos kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Žygimanto Augusto garbei, simbolizuojantis Druskininkų ir Augustavo kurortų bendradarbiavimą.

Pagrindinės parko dalies pabaigą žymi lenktas baltas tiltukas.

Čepkelių-Dzūkijos NP PAN parkas, kurį sudaro Čepkelių valstybinis gamtinis rezervatas ir Dzūkijos nacionalinis parkas ir kuriame saugomos natūralios Dainavos girios ekosistemos – tai vienas iš trylikos Europos PAN parkų. Keliaujant po Dzūkijos nacionalinį parką (58519 ha), kad ir kur pažvelgsi, visur pušys – kopų viršūnėse ir upių slėnių šlaituose, banguotose lygumose ir pelkynuose. Tačiau po šia monotoniška šilų skraiste slepiasi labai savitas ir turtingas gamtos pasaulis – užliejamosios ir žemyninės pievos, aukštapelkės ir žemapelkės, smėlio kopos ir sraunios upės yra tapusios daugelio retų augalų bei gyvūnų buveinėmis.

Dainavos girios branduolys – tai didžiausia Lietuvoje (11212 ha) natūralios gamtos teritorija, saugoma Čepkelių rezervate, įkurtame 1975 m., o nuo 1993 m. tapusiame ir Ramsaro teritorija.

Čepkeliai – tai ne tik didžiausia Lietuvos aukštapelkė (5858 ha), bet ir žemapelkiniai viksvynai ir juodalksnynai, sausi kerpšiliai, pelkių salos ir ežerai. Vilkai ir lūšys, tetervinai ir kurtiniai, plačialapės klumpaitės ir vėjalandės šilagėlės – tai tik maža dalis iš daugiau kaip 4000 rūšių, sutinkamų šiame krašte.

Nacionalinio parko teritorija pasižymi ir turtingu kultūros paveldu – dzūkų kaimais, išlaikiusiais tradicinės architektūros bruožus, savitu vietos gyventojų gyvenimo būdu.

http://www.cepkeliai-dzukija.lt/

DRUSKININKAI – DRUSKOS MIESTAS

Druskininkų miesto vardo kilmė yra lietuviška, iš žodžio „druska”. „Druskininkas” – žmogus, užsiimantis su druska susijusia veikla. Taip iš gilios senovės mums ateina žinia apie druskingas šio krašto versmes.

DRUSKOS KELIAS

Atrodo, kad Druskininkuose retai matome druską. Tačiau tai tik pirmas įspūdis. Ar žinote, kad, būdami šiame mieste, vaikštote ant požeminių druskos klodų, kvėpuojate druskos prisotintu oru? Naudodamiesi Druskininkų gydomosiomis paslaugomis, geriate druską ir prausiatės ja… Bet ne visi žino, kad druskininkiečiai rado ir netradicinių druskos panaudojimo būdų. Pavyzdžiui, – interjero puošybai…

Sudarėme maršrutą po kurorto vietas, kuriose galite geriausiai susipažinti su šiuo Druskininkų turtu – DRUSKA.

1. „Grožio” šaltinis – sūriausias ir giliausias Druskininkų mineralinio vandens gręžinys. Jo gylis siekia virš 300 metrų, druskingumas – apie 52 – 56 druskos g/l.
Visi Druskininkų šaltiniai natūraliai veržiasi į paviršių. Įrengus fontaną „Grožio” šaltinio vietoje, vanduo trykšteltų 12 metrų į viršų. Tačiau atviri fontanai išeikvotų pernelyg daug gydomojo vandens, todėl vanduo paskirstomas sveikatinimo įstaigoms, ir panaudojamas Druskininkų svečių sveikatos stiprinimui.
„Grožio” šaltinio vanduo nėra skirtas gėrimui. Jis naudojamas vonioms – vienas arba su kitais komponentais. Šiuo vandeniu galima praustis, skalauti skaudamą gerklę: „Grožio” vanduo veikia kaip efektyvi priešuždegiminė priemonė. Nepatariama ilgai laikyti pasisemto mineralinio vandens. www.gydykla.lt

2. Miesto muziejus gali pasiūlyti Jums druskos miestui būdingą ekspoziciją: mineralinio vandens gėrimo tradicijų Druskininkuose parodą. Mineralinio vandens gėrimo metodika buvo pabrėžiama visais laikais. Svarbus šios tradicijos atributas – mineralinio vandens gertuvė. Įvairių laikų gertuvės yra pristatomos muziejaus sraigtinės laiptinės aikštelėje.
Gerti mineralinį vandenį ne iš paprasto puodelio, o iš specialiai tam skirtos gertuvės yra viena seniausių kurortinių tradicijų. Įtakos turi ir unikali gertuvių forma: gerti per vamzdelį, sujungtą su puodeliu, yra praktiška ir naudinga, kadangi mineralinį vandenį reikia gerti lėtai. Be to, jeigu mineralinio vandens sudėtyje yra geležies, tai apsaugo dantų emalį nuo spalvos pokyčių. Taigi, specialus indas padeda įgyvendinti medikų rekomendacijas. www.druskininkumuziejus.lt

3. Kas antrą vasarą Druskininkų pramogų aikštėje vyksta neįprastas renginys: meno bienalė „Druskos metamorfozės”. Improvizuotose dirbtuvėse Lietuvos ir kaimyninių šalių menininkai dirba su netradicine medžiaga – druska. Dirbtuvės ir jose vykstantis kūrybinis procesas yra atviras visiems smalsuoliams. Renginio metu galima įsigyti čia sukurtų suvenyrų.
Paskutinę bienalės dieną vyksta uždarymas su meninėmis akcijomis, veikia sukurtų darbų paroda. Druskos tematika yra organizuojami performansai, pavyzdžiui, „Druskos žygis” kurorto gatvėmis, „Druskos galiūnų” varžybos ir kt.
Plenerų metu sukurti darbai eksponuojami Druskininkų kultūros centro hole. www.druskos.lt

4. „Sūriausia” Druskininkų vieta šiuo metu yra Ratnyčioje, už kelių kilometrų nuo Druskininkų. Skulptoriaus Tauro Česnulevičiaus sodyboje galima ne tik pamatyti autorinių druskos darbų, bet ir patiems išbandyti šį amatą. Ištisus metus menininko šeima priima vaikų ir suaugusiųjų grupes į edukacines popietes „Sūri pamoka”.
Pamokos metu visi norintys gali pasigaminti suvenyrą iš druskos: ypatingame druskos ir miltų mišinyje išspausti plaštaką ar pėdą, nulipdyti ornamentą ir čia pat savo meno kūrinį „iškepti” krosnyje.Kita užsiėmimo dalis vyksta druskos dirbtuvėse – čia įrankių ir meistro patarimų pagalba dirbama su druskos kristalais.
Rekomenduojame kaip vieną geriausių būdų pažinti sūrią Druskininkų krašto dvasią. www.druskosstudija.lt

Visų maršrutų pradžia – Druskininkų turizmo ir verslo informacijos centras, Gardino g. 3. Vykstama pietų kryptimi (į dešinę), Gardino – Veisiejų gatvių sankryžos link.

1. Druskininkai – Raigardo slėnis – Švendubrė. Maršruto ilgis: apie 10 km.

Vykstame Gardino gatve iki sankryžos, kur pasukę į dešinę važiuojame pagrindiniu keliu 7 km. iki Švendubrės kaimo.

Švendubrė – senas gatvinis kaimas, architektūrinis paminklas, suformuotas Valakų reformos metu (XVI a., dokumentuose kaimas minimas jau 1620 m.). Kaimas turi vieną pagrindinę gatvę, palei kurią iš abiejų pusių išdėstytos sodybos. Įvažiuojant į kaimą, kairėje kelio pusėje atsiveria vaizdas į Raigardo slėnį.

Raigardo slėnis – didžiausias Lietuvoje kraštovaizdžio draustinis (1095 ha), suformuotas prieš 5000 m. didėjant ir stumiantis į dešinę Nemuno upės vingiui. Sakoma, kad čia labai seniai stovėjęs didelis miestas, vėliau prarytas žemės. Tai pamėgta dailininko M. K. Čiurlionio vieta, kurią jis įamžino triptike „Raigardas”. Slėnio atodangą galima pamatyti ir sustojus apžvalgos aikštelėje kelyje Druskininkai – Gardinas prieš Raigardo pasienio postą (tik individualiems turistams).

Pravažiavę kaimą pagrindine gatve rasite Velnio akmenį.

Velnio akmuo – geologinis gamtos paminklas, kurio atsiradimo legendas vaizduoja šalia akmens esančios medžio skulptūros: „Varpininkas”, „Raigardo legenda”, „Piemenaitė”.

Legendas apie Švendubrę, Raigardą ir Velnio akmenį rasite:
www.druskininkumuziejus.lt/lt/diic/druskininku-legendos/

2. Druskininkai – Latežeris. Maršruto ilgis: apie 13 km.

Vykstame Gardino gatve iki sankryžos, pasukame į kairę (Veisiejų g.) ir važiuojame iki Statoil degalinės , kur sukame į dešinę (kelias A4, Druskininkai – Vilnius). Važiuojame 1 km. iki ženklo „Girios aidas”.

Miško muziejus „Girios aidas”. Originalios architektūros namelyje bei jį supančiame miške eksponuojami meniniai medžio drožybos, kalvystės, keramikos, gintaro darbai, retos Lietuvos medžių rūšys, skamba miško paukščių balsai.

Važiuojame toliau dar 1 km. iki posūkio į dešinę, kur aplankome Ratnyčios kaimą.

Ratnyčia – XIX a. viduryje buvo stambus parapijos centras su karčiamomis ir bažnyčia. Pasak legendos kaimo pavadinimas kilo nuo užrašo „RATNYČIA” ant ratų dirbėjo kiemo vartų. Važiuodami pagrindine gatve privažiuojame Ratnyčios bažnyčią. Prie bažnyčios šventoriaus esančiose senose kapinėse palaidotas A.Mickevičiaus bendražygis J. Čečiota.

Nuo Ratnyčios bažnyčios pasukę į kairę, o privažiavę Latežerio gatvę – į dešinę, kertame Kauno pl. (kelias A4, Vilnius – Gardinas) ir važiuojame Latežerio kryptimi iki rodyklės „Drožinių ekspozicija”.

Nuo Ratnyčios bažnyčios pasukę į dešinę Saulėtekio gatve privažiuosite Druskos studiją.

A.Česnulio skulptūrų ir poilsio parką pasiekiame pavažiavus žvyrkeliu porą kilometrų. Drožinių ekspozicija, išdėstyta sodyboje prie Ratnyčėlės upelio bei autoriaus sukurtame vėjo malūne, atspindi lietuvių liaudies meno tradicijas.

Iš A.Česnulio sodybos važiuojame pro Naujasodės kaimą, sukame į kairę link pagrindinio kelio, o jį pasiekę sukame į dešinę Latežerio kryptimi.

Latežeris – tai senas dzūkų kaimas, per kurį teka Ratnyčios upė. Pakely išsirikiavusios medinės skulptūros („Latežeris ir Ratnyčėlė”, „Žvejys”, „Medkirtys”, „Potvynis”, „Ratnyčėlė”) „seka” legendas apie 1841 m. didįjį Ratnyčios upės potvynį.

3. Druskininkai – Liškiava. Maršruto ilgis: apie 10 km.
Vykstame Lazdijų kryptimi, už tilto per Nemuno upę sukame į dešinę Liškiavos link.

Liškiava – kaimas, įsikūręs XV a. Liškiavos piliakalnio viršūnėje. Išlikusi pradėtos, bet po Žalgirio mūšio nebaigtos statyti pilies bokšto dalis. Alkakalnio, dar vadinamo „Bažnyčios kalnu” papėdėje stūkso mitologinis akmuo su „Jaučio pėda”. XVII a. pabaigos sakralinis ansamblis, kurį sudaro buvęs Domininkonų vienuolynas, bažnyčia su jos rūsiuose esančiu muziejumi ir ūkinis pastatas.

4. Druskininkai- Merkinė – Marcinkonys – Latežeris – Druskininkai. Maršruto ilgis: apie 60 km.

Vykstame 8 km. Vilniaus kryptimi (kelias A4, Druskininkai – Vilnius) iki Grūto kaimo, kur įsikūręs sovietinių skulptūrų muziejus „Grūto parkas”.

Tęsiame kelionę iki nuorodos į Žiogelius, įvažiuojame į Dzūkijos nacionalinio parko teritoriją.

Dzūkijos nacionalinis parkas – didžiausia Lietuvos saugoma teritorija (55900 ha), gamtiniu ir kultūriniu požiūriu turtingiausia Dainavos krašto dalis. Nacionaliniame parke galima susipažinti su Dzūkijos gamtos vertybėmis, šilinių, panemunių ir gruntinių dzūkų buitimi, tradicijomis ir papročiais

Žiogelių kaimas – kupetinis sielininkų kaimas. Tai etnokultūrinis draustinis, kuriame galima pamatyti, kaip anksčiau gyveno panemunių dzūkai.

Važiuojant toliau A4 keliu privažiuojame Merkinės sankryžą, kurioje sukame į kairę.

Merkinė – vienas seniausių Lietuvos miestų (XIII a.), įsikūręs Nemuno ir Merkio upių santakoje. Tai senoji Dzūkijos sostinė, garsi kryžiuočių kronikose minima medine pilimi, iki šių dienų išlikusiomis juodosios keramikos degimo tradicijomis. Daugiau informacijos gausite apsilankę Merkinės lankytojų centre (Vilniaus g. 2, Merkinė, tel. 8 310 57 245).

Grįžtame į Merkinės sankryžą ir sukame link Druskininkų. Pervažiavę tiltą per Merkio upę sukame į kairę link Marcinkonių.

Marcinkonys – didžiausias Lietuvos kaimas su senovinėmis pirkiomis, svirnais ir kluonais, su gyvąja etnokultūra. Marcinkonių etnografiniame muziejuje sužinosite šio krašto istoriją ir papročius. Daugiau informacijos rasite Marcinkonių lankytojų centre (Miškininkų g. 61, Marcinkonys, tel. 8 310 44466).

Iš Marcinkonių važiuojame Margionių, vėliau Latežerio kryptimi.

Aplankome Latežerio kaimą.

Iš Latežerio važiuojant Druskininkų kryptimi (rodyklė „Drožinių ekspozicija”) užsukame į A. Česnulio skulptūrų ir poilsio parką.