Idėja suorganizuoti pirmąjį Žagarės Vyšnių festivalį kilo britei Sarah Rabagliati, nes Žagarė nuo seno garsi savo vyšniomis. Ne žiemgališkos jos prigimties, bet, savo kilme būdamos pietų krašto vaisius, atsitiktinai įaugo į Žagarės žemę ir tapo ją garsinančia dalimi. 20 a. pradžioje Peterburgo turguje buvęs net atskiras žagarvyšnių skyrius, o vienas Rygos fabrikas iš žagarvyšnių gamino likerį. Manoma, kad Sankt Peterburge Sergiejus Jeseninas su mylimąja Aisedora Dunkan ragavę žagariškių gardėsių. 18 a. Žagarėje būta įstatymo sodybose pasodinti pasirinktinai porą vaismedžių, tarp kurių būtų vyšnia.
Todėl festivalio misija tapo paminėti ir propaguoti Žagarės vyšnias, skatinti kraštiečius bei tautiečius neprarasti istorinės ir kultūrinės tautos atminties, tradicijų, patriotizmo, meilės gimtajai Žagarei, plėtoti šiaurės Lietuvos, buvusios žemgalių teritorijos kultūrą.
Pirmasis festivalis sulaukė itin didelio susidomėjimo (sulaukta apie 4000 žmonių), todėl nutarta šią tradiciją ir toliau puoselėti. Turiningi, įvairūs, aukšto meninio lygio festivalio renginiai skiriami visiems – ir vaikams, ir jaunimui, ir šeimoms, ir vyresnio amžiaus tautiečiams bei svečiams.
Žagarės regioninio parko direkcijos darbuotojai, būdami pagrindiniais šio festivalio organizatoriais, kasmet įdeda labai daug jėgų, laiko, entuziazmo ir širdies. Festivalis iš naujos tradicijos jau virto nuolatine, išskiriančia Žagarės miestą Lietuvoje, kaip buvusį tradicinį vyšnių kraštą. Tapęs tradiciniu ir įgaunantis naujas formas, Žagarės vyšnių festivalis reprezentuoja Lietuvą, kasmet pritraukia daug svečių iš Lietuvos ir užsienio.
Vyšnių derliaus metu įvairiose Žagarės istorinėse vietose organizuojami renginiai, mugės, parodos, žirgų čempionatai, sporto varžybos, koncertai. Žagarės vyšnių festivalis trunka keturias dienas. Festivalio programa kasmet yra atnaujinama, renginių turinys keičiasi, tačiau išlaikoma protėvių tradicijų ir papročių puoselėjimo dvasia.
Pirmasis Žagarės vyšnių festivalis vyko 2005 m. liepos 23 d., prasidėjęs miesto žadinimu ir užsibaigęs šventiniu koncertu ir diskoteka. Vienas netradicinių renginių pirmojo festivalio metu – kūrybinių meninių akcijų pristatymas (Naryškino rūmai): piešimo konkursas šventės dalyviams „Spalvų poema“; šiuolaikinis meno centro projektas „ŠMC TV log“; Vilniaus Dailės akademijos studentų projektas „10 VDA studentų 14 dienų Žagarėje“; „Baltic Link Trust“ fotografijos projekto paroda „Rytojus prasidėjo vakar“ ir Šiaulių Laiptų galerijos projektas „Himnas kėdei iš Šiaulių Monmarto respublikos“.

Žagarės dvaro parkas sudarytas iš senosios ir naujosios dalių; bendras plotas – apie 70 ha. Teritorija anksčiau buvo uždara, ją juosė aukšta medinė tvora mūro cokoliu. Parkas sudarytas iš dviejų dalių. Vakarinė parko dalis, esanti prie rūmų, suformuota Zubovų laikais – XIX a. I pusėje. Prie pietinio fasado buvo esplanada – terasos, takai, gėlynai, apskritas baseinėlis su fontanu. Prie rūmų privažiuojama iš šono, pasukus iš kelio Žagarė–Joniškis.

Naujoji parko dalis suformuota 1898–1900 m. pagal G. F. F. Kuphaldto projektą. Jis lygiame dirbamos žemės lauke įrengė anglišką peizažinį parką. Žagarės parkui iškilus XIX a. pab. kraštovaizdžio architektas ir dendrologas, Rygos parkų ir sodų direktorius G. F. F. Kuphaldtas buvo parinkęs unikalų dendrofloros asortimentą ir nepriekaištingą augalų ekspoziciją. Dideliame parko plote tų pačių rūšių augalai išdėstyti įvairiai – pavieniui, grupelėmis ir grupėmis. Tokie želdynai ilgai išlieka; ne taip juntamos spragos, sunykus kai kuriems augalams. Augalijos įvairove Žagarės parkas nusileido tik Palangos parkui. Pagal G. F. F. Kuphaldto projektą buvo pasodinta daugiau negu 200 želdinių rūšių. Iš spygliuočių medžių gausiausiai įveisti europiniai maumedžiai, kurių per 200 pasodinti keturiomis grupėmis abipus Žagarės–Joniškio kelio, taip pat keliose vietose pavieniui ar grupelėmis. Šalia parke gausiai augančių paprastųjų eglių nemažai įveista ir baltųjų (kanadinių). Puikiai atrodo juodosios pušys. Prasčiau sunkokoje dirvoje auga taip pat dešimtimis sodintos veimutinės pušys.

Dauguma Žagarės parko medžių – atvežtinių ir savaime augančių – pasodinti tiksliai pagal projektą buvusiose dirbamose žemėse, tik vėlesniais nepriežiūros metais tarp jų įsiterpė savaiminukų. Po Pirmojo pasaulinio karo Žagarei praradus prekybinę ir kitą svarbą bei savininkų dėmesį, parko nepajėgta tinkamai prižiūrėti. 1924 m. dalis Žagarės parko perėjo miesto žinion ir palaipsniui tapo miesto parku. Taip ilgą laiką Žagarės parkas, paprastiems žmonėms buvęs „uždraustąja žeme”, tapo atviras visuomenei. Nepaisant pertvarkymų ir gamtos negandų Žagarės dvaro parkas iki šiol išlieka vienu didžiausiu ir įdomiausiu, visuomenės mėgstamu ir lankomu Lietuvos parku.

Švedpolio šaltinis yra Švėtės vidurupyje, dešiniajame krante (2 km žemiau Žagarės). Vanduo veržiasi iš laidžių tarpsluoksninių kvartero nuogulų. Šaltinis išteka 1,2 m aukščiau upės vandens lygio. Sraunia srovele už 12 m pasiekia Švėtės upę. Šaltinis išteka dvejomis nevienodo stiprumo proveržomis. Debitas – 2,5-0,5 l/s. Vanduo gėlas, prisotintas kalcio ir magnio hidrokarbonatų. 2002 m. buvo paskelbtas hidrogeologiniu gamtos paveldo objektu.

Šaltinių vandenį alaus gamybai naudojo Švedpolio (Šventpolio) dvaro Kunsmano alaus bravoras. Jis per metus parduodavo iki 50 000 kibirų alaus, o garsus „Kunigaikščių” alus pasiekdavo net Kaukazą. Bravoro pastatai stovėjo netoli šaltinių. Bravoras veikė nuo XIX a. pabaigos iki XX a. pradžios. Vėliau alaus sindikatas jį uždarė ir kiekvienais metais savininkams už fabriko stovėjimą mokėdavo po 50 tūkst. litų. 1940 m. balandžio mėnesį Švedpolio dvare kilo didelis gaisras, kurio metu sudegė buvusio bravoro pastatas.

Maždaug prieš 360 milijonų metų (paleozoinės eros devono periode) šiltos druskingos jūros dugne susiformavo nuosėdinės uolienos – dolomitai. O prieš 13000 metų vėliausiai iš Lietuvos besitraukiantis ledynas paliko nuosėdas – smėlį bei žvyrą – kurios nusėdo ant dolomito paviršiaus. Ledui ištirpus, paviršiuje dar nugulė riedulių, smėlio ir molio mišinys. Žagarės apylinkėse dolomitas atsidūrė 0,3 – 6 m gylyje. Šių uolienų sluoksnius galima pamatyti Švėtės krantuose, dugne ir buvusiame dolomitų karjere – Žagarės atodangoje.

Žagarės atodanga – geologinis gamtos paveldo objektas – 2,5 – 3,5 m aukščio ir apie 200 m ilgio dolomito sienelė, žinoma nuo XIX a. Karjere dolomitas buvo kasamas rankiniu būdu dar prieš Antrąjį pasaulinį karą kalkėms degti, vėliau – dar ir kaip skalda kelių statybai. Žagariečiai, dirbę karjere, pasakoję, jog iškastą dolomitą pildavę į krosnis, kurias kūrendavo malkomis ir kelmais. Kalkės išdegdavo per 4 – 5 paras. Jas veždavo į Joniškio geležinkelio stotį, kur vagonais siųsdavo pagal užsakymus, dažniausiai į Rusiją. Kalkių degimo krosnys (tepliai) buvo įrengtos visai šalia karjero. Vienos jų likučiai išlikę iki dabar. Dolomito karjero eksploatavimas nutrauktas 1964 metais.

2012 m. baigti Žagarės atodangos sutvarkymo ir pritaikymo lankymui darbai, kurių metu sutvarkyta atodangos teritorija, įrengti laiptai, stoginė, informacinis stendas.

Žagarės ozas – ilgas, siauras kalvagūbris, praslinkusių ledynų suformuotas iš smėlio, žvirgždo ir gargždo, sunešto tekančių tirpsmo vandenų į ledyno plyšius ir tunelius. Tai tipinė reljefo forma, susidariusi paskutinio apledėjimo Šiaurės Lietuvos fazės laikotarpiu. Tuo metu ledynas dengė visą Žiemgalos lygumą, o Linkuvos gūbrys buvo ledyno sustumtas į šios lygumos pakraštį. Ledyno tirpsmo vandenų srautai iš centrinės ledyno dalies kanalėliais tekėjo į jo pakraštinę dalį, išgrauždami kanalus ne tik pačiame ledyne, bet ir po juo slūgsančiose uolienose. Vėliau šios siauros kanjono tipo upės buvo užpildytos smėlio ir žvirgždo sąnašomis ir, ledo suformuotiems upės krantams ištirpus klimato atšilimo metu, kanjonas pavirto siauru vingiuotu ištęstu pylimu.

Žagarės ozas – vienas ilgiausių Lietuvos ozų, o kartu ir vienas įspūdingiausių, nes aplink kalvagūbrį plyti lygumos. Natūralus ozo reljefas daugelyje vietų suardytas sovietmečiu intensyviai kasant žvyrą, tačiau galutinai nepraradęs savo formos ozas išliko Žagarės regioninio parko rekreacinėje zonoje su Žvelgaičio piliakalniu, kuris, pakilęs į maždaug 20 m aukštį, vadinamas vaizdingiausia ozo dalimi. 830 m ilgio ozo atkarpa abipus piliakalnio paskelbta geologiniu gamtos paminklu.

Žagarės miškuose vyrauja ąžuolyniniai eglynai, rytinėje masyvo dalyje daugiau pelkėtų miškų, kuriuose vyrauja juodalksniai. Vertingiausiose miško dalyse įsteigti Didmargio, Dilbinėlių botaniniai ir didžiausias iš jų – Žagarės botaninis – zoologinis draustiniai. Čia aptinkamos saugomos augalų rūšys, gausi ir įvairiarūšė gyvūnija. Žagarės miškai buvo pirmoji vieta, kur pradėti reaklimatizuoti taurieji elniai. „Medžiotojų rūsio“ poilsiavietėje galėsite atsikvėpti ir galbūt pamatyti minėtas gamtos vertybes bei pasimėgauti Žagarės miško natūraliais garsais.

Sagera – tokiu vardu pirmą kartą Žagarė paminėta rašytiniuose šaltiniuose 1254 m. balandžio mėn. III – I tūkst. pr. Kr. archeologiniai radiniai byloja apie pirmuosius krašto gyventojus Pašvėčio apylinkėse. Upė Švėtė nuo XV a. miestą natūraliai perskyrė į Senąją, įsikūrusią kairiajame upės krante, buvusiose Beržėnų valsčiaus bajoriškose žemėse, ir Naująją Žagarę dešiniajame krante, kuri priklausė karališkajai Šiaulių ekonomijai. Abi Žagarės dalys – Žagarės urbanistikos draustinis su išlikusiu XVI a. menančiu gatvių tinklu, miesto aikštėmis, bažnyčiomis, savita, daugiausia XIX a. pabaigos prekybinio miesto vadinamąja plytų stiliaus statyba. Naujojoje Žagarėje žavi išlikęs XVI a. gatvių tinklas, urbanistinė struktūra, akmeniniai gatvių grindiniai, XIX pab. – XX pr. pastatai, raudonų plytų namai, išlikę keletas XVII – XVIII a. molio ir vietinio dolomito statinių. 1904 metais aikštė buvo išgrįsta akmenimis. Jos viduryje buvo pastatytos prekybos eilės ir nuo tada prasidėjo aktyvus prekybinis miestelėnų gyvenimas.
1947 metais išardžius aikštės grindinį, nugriovus apleistas prekybines eiles buvo pasodinti medžiai, o turgaus prekybininkai persikėlė į Senosios Žagarės turgaus aikštę. Tuomet miesto aikštė tapo skveru. Tuometinės miesto gatvės nebuvo atskirtos nuo aikštės ir jas jungė bendras akmens grindinys.
Nusprendus rekonstruoti Žagarės miesto aikštę ir pritaikyti ją aktyviam poilsiui, pagrindinis Žagarės miesto aikštės rekonstrukcijos tikslas buvo išsaugoti tam tikrą želdinių kiekį, atkurti pradinį aikštės vaizdą ir funkcijas.
Rekonstruota Žagarės miesto aikštė traukia akį modernumu. Nauji apšvietimo tinklai, pakeistos aikštės ir šaligatvių dangos, įrengti mažosios architektūros elementai, pasodinti nauji želdiniai pagerino miesto infrastruktūrą. Miesto gyventojams sukurta patrauklesnė aplinka, joje leisti laisvalaikį ar pailsėti galės kiekvienas – tiek miestelėnas, tiek turistas.