Verkiai žinomi nuo XIV a. pabaigos. Tuo metu jie buvo didžiojo kunigaikščio rankose. Po Lietuvos krikšto Jogaila padovanojo Verkių dvaro ansamblį Vilniaus vyskupams, dvaras jiems priklausė iki 1794 m. Verkių dvaras sudaro triašį ansamblį su Trinapoliu ir Kalvarijomis. 1780 m. Verkiuose buvo įkurdintas vyskupas Ignas Masalskis, kuris įpareigojo rekonstruoti čia buvusius rūmus Laurynui Stuokai-Gucevičiui. Šie rūmai tapo vienu vertingiausių klasicizmo stiliaus statinių Lietuvoje, net vadinti „Vilniaus Versaliu“. 1839 m. Verkius nupirko kunigaištis Liudvikas Vitgenšteinas, kuris liepė nugriauti pagrindinį rūmų pastatą. Liko tik smulkesni pastatai, oficinos ir 36 ha parkas. 1960 m. pastatas perleistas Lietuvos mokslų akademijai ir žingsnis po žingsnio restauruotas. Bene įspūdingiausia ir puošniausia Verkių rūmų dalis yra rytų oficina, kurioje atkurtas Vitgenšteino laikų (XIX a. antra pusė) interjeras. Klasicizmo stiliaus oficina, Stuokos – Gucevičiaus suprojektas paviljonas, vila, malūnas, ledainė, šiltnamiai, adminstracinis pastatas ir kt. Parkas yra išsidėstęs dviejose terasose ir buvo sudarytas iš dviejų dalių – viršutinio bei didžiojo parko. Parke galime aptikti tvenkinių ir apie trisdešimt rūšių medžių. Taip pat netoli nuo Verkių rūmų yra nepaprastai gražus Žaliųjų ežerų draustinis, kurį sudaro Kryžiuočių ežeras (remiantis legenda čia paskendo kryžiuočių riterių būrys), Gulbino bei Mažojo Gulbino ežerai. Manoma, kad ežerai yra žalios spalvos, dėl čia esančios kreidos sluoknių dirvožemyje, tačiau dabar labiau linkstama prie nuomonės, kad tokią spalvą lemia miškingų krantų atspindys, kuris sudaro žalio vandens įspūdį. Dvare yra restoranas, kuriame valgiaraštis bus sudarytas pagal jūsų pageidavimus ir biudžetą. Taip pat restoranas pasiūlys išskirtinių atrakcijų, pvz. šampano butelis bus atidarytas kardu. Restorano salės: Židinio salė – tai atskira restorano salė, kurioje telpa iki 18 svečių. Ši vieta puikiai tiks konferencijoms, deryboms, valdybos narių susitikimams, gimtadieniams. Jaukią amosferą sukuria vitražai ir vienintėlis rūmuose veikiantis židinys, kuris palepins šiluma ir neįtikėtina ramybe. Čia įrengta nedidelė bibliotekėlė, kurioje rasite literatūros apie laisvuosius mūrininkus (masonus) ir pasaulio virtuvių ypatumus. Kaip jau supratote laikas čia tikrai neprailgs. Veidrodžių salė – tai salė, kurioje sutilps 36 svečiai. Šioje vietoje įkurdintas „Baltųjų staltiesių“ restoranas, skirtas krikštynoms, vestuvėms, jubiliejams. Ypatingo žavesio teikia prancūziško stiliaus balkonėliai, lenkti laiptai, taip pat aukštos lubos. Įdomu, kad išliko autentiškos rūmų apdailos plytelės, kurios siekia 150 metų. Taigi, nepaprasti architektūriniai sprendimai primins mums rūmų istoriją, leis pasigrožėti autentika, primins apie to meto aplinką. „Prancūziškoji“ – tai pati „jauniausia“ salė, kuri įrengta 2007 m. Kamerinė apinka, prancūzų meistrų austi gobelenai, šviestubai, bei kitos interjero detalės sudaro ypač jaukios aplinkos įspūdį. Svečiai pasijus ypatingi ir dar ilgai įsimins praleistą laiką. Salėje tilps iki 14 svečių. Lauko terasa – tai šiltuoju sezonu veikianti terasa, kuri skirta didesniems pobūviams. Sutilps 140 svečių prie stalelių. Šiltais vasaros vakarais gros muzika, o subjurus orams pagelbės tentinės užuolaidos. Rūmų salės: Didžioji Rūmų salė – tai pagrindinė bei erdviausia salė. Čia sutilps 100 svečių prie staliukų vienu metu, būtent šioje salėje vyksta svarbiasi ir iškilmingiausi renginiai. Nepaprasto grožio korintinės kolonos, aukštos lubos ir medžio dekoracijos daro neišdildomą įspūdį. Raudonoji Rūmų salė – čia dažniausiai rengiami furšetai, ruošiami šalti užkanždžiai. Salė 60 kv. m. ploto. Žalioji Rūmų salė – tai šokių salė, kurioje ruošiamas ir gėrimų stalas. Plotas apie 60 kv. m. Taip pat Mėlynoji, Rudoji salės, Kabinetas, kuris atlieka pagalbinės salės funkciją didesnių renginių metu. Kodėl verta apsilankyti Verkių rūmuose? Galima pateikti net 10 priežasčių: 1) Tai istoriniai Rūmai Vilniaus mieste; 2) Nepaprastai skanus bei kokybiškas maistas; 3) Patirtis ir siaura specializacija; 4) Erdvi ir nemokama automobilių stovėjimo aikštelė prie pat renginio vietos; 5) Išsami informacija internete – net šešiomis kalbomis; 6) Restoranas pritaikytas svečiams su negalia; 7) Galima tuoktis ir Verkių dvare ! 8) Sąžiningumas; 9) 100% kokybė; 10) Restoranas pasiūlys viską ko nesiūlo visi kiti restoranai Lietuvoje.

Skaityti daugiau: http://www.ivilnius.lt/lankytinos-vietos/dvarai-rumai/verkiu-rumai/

Šv. Kotrynos bažnyčia yra vėlyvojo baroko stiliaus su puošniomis rokoko stiliaus dekoracijomis, pastatyta 1625 – 1743m. Ji pasižymi gausiu dekoru, o jos frontoną puošia du rokoko stiliaus bokštai. Meno istorikai ją laiko tipiškiausiu vilnietiškojo baroko pavyzdžiu. Jam ypač būdingi du liekni, elegantiški bokštai. Šv . Kotrynos bažnyčioje buvo penkiolika dailininko Simono Čechavičiaus tapytų paveikslų, o didįjį altorių puošė didelės meninės vertės paveikslas, kuris vaizdavo Šv. Kotrynos susižiedavimą su Vaikeliu Jėzumi, išlikę paveikslai saugomi Lietuvos dailės muziejuje. Bažnyčios statybą paskatino pirmosios Kulmo kongregacijai priklausančios benediktinės, kurios į Vilnių atvyko maždaug 1620 m. Iš pradžių bažnyčia buvo nedidukė, mūrinė. Karo su Maskva metu bažnyčia ir vienuolynas smarkiai nukentėjo, o jų atstatymo darbai truko gana ilgai. Po 1741 – 1773 m. architekto Jono Kristupo Glaubico rekonstrukcijos ji buvo išplėsta ir įgijo dabartinę išvaizdą. Bažnyčios fasade vyrauja vertikalios linijos, frontoną ir bokštus puošia voliutos (architektūrinės spiralinės formos puošmenos), vazos ir grakštūs ažūriniai kryžiai. Įspūdingai atrodo ir galinis frontonas su daugeliu reljefų. Šone yra įrengta itin grakšti Apvaizdos koplytėlė (pastatyta 1641 m., o perstatyta 1746 m.). XVIII a. viduryje bažnyčios interjeras taip pat buvo galutinai suformuotas (XIX a. buvo tik nedidelių pakeitimų). Dabar tai vėlyvojo baroko šedevras. Antrojo pasaulinio karo metu ir po jo bažnyčia ir vienuolynas smarkiai nukentėjo, dingo daug vertingų meno kūrinių. Tarybiniais laikais bažnyčia priklausė Vilniaus dailės muziejui, tada joje buvo įrengtas sandėlis. Išlikę paveikslai saugomi Vilniaus dailės muziejuje. 1994 m. buvo pradėti restauravimo darbai (restauruotos abiejų bokštų viršutinės dalys). 2006 metais Vilniaus miesto savivaldybė perdavė Vilniaus mokytojų namams administravimo teises. Dabar bažnyčia garsėja puikia akustika, joje vyksta daug kultūros renginių, koncertuoja Vilniaus miesto savivaldybės įsteigti kolektyvai: Šv. Kristoforo kamerinis orkestras, choras „Jauna muzika” bei berniukų ir jaunuolių choras Ąžuoliukas” ir kiti meno kolektyvai bei atlikėjai.

Skaityti daugiau: http://www.ivilnius.lt/lankytinos-vietos/baznycios/sv-kotrynos-baznycia/

Alumnatas – bene gražiausias Vilniaus Universiteto kiemelių, ispūdingiausias renesanso architektūros paminklas Vilniaus mieste. Itališkojo renesanso stiliaus rūmai supa reprezentacinį kiemą, o XVII a. viduryje Alumnato kiemo gilumoje buvo pastatyta koplyčia. Gatvės fasadą puošė freskos – keturiasdešimt septynių popiežių portretai, uždažyti tik XIX a. viduryje. 1582 m. popiežius Grigalius XIII a. šioje vietoje įsteigė popiežiškąją kunigų seminariją. Jos veikla buvo nukreipta daugiausiai į stačiatikiškus bei protestantiškus kraštus. Seminarija buvo uždaryta 1798 m. Po uždarymo pastatas atiteko Vilniaus Universitetui (1622 m.). Paskutinį kartą restauruotas 1984 m. Šiuo metu po arkomis yra įrengta jauki kavinukė. Pro vakarinius kiemo vartus atsiveria nuostabus vaizdas į Prezidentūros pietinį fasadą ir paradinį kiemą.

Skaityti daugiau: http://www.ivilnius.lt/lankytinos-vietos/aikstes/alumnato-kiemas/

Televizijos bokštas yra Vilniuje, Karoliniškių mikrorajone. Bokštas pastatytas 1980 m., kurio aukštis 326 m. Tai vienas aukščiausių Rytų Europos statinių (aukštesnis net už Eifelio bokštą Paryžiuje). Bokštą projektavo – V. Obydovas, inžinerinio korpuso autorius K. Balėnas. Užbaigtas TV bokštas suteikė galimybę pagerinti vaizdo priėmimo kokybę, padidinti vienu metu veikiančių televizijos programų skaičių, pagerinti garso kokybę. Pirmajame aukšte įrengta fotografijų paroda skirta 1991 m. sausio 13 d. televizijos bokštą gynusiems kovotojams. Šalia įėjimo esantys kryžiai ir paminklai įamžina didžią kovą už nepriklausomybę. Viršutiniame pastato žiede (165 m. aukštyje) veikia „Paukščių tako“ kavinė su besisukančia apžvalgos aikštele. Nakties metu galima išvysti žiburiuose skendintį Vilnių, o dieną apžvelgti, net 50 kilometrų spinduliu esančias apylinkes. Jau daugiau nei dešimt metų (nuo 2000 m.) televizijos bokštas įsižiebia kaip viena didžiausių pasaulyje Kalėdų eglių. Taip pat du kartus įžiebtas krepšinio lankas – 2006 m. per pasaulio krepšinio čempionatą Japonijoje ir 2011 m. Lietuvoje.

Skaityti daugiau: http://www.ivilnius.lt/lankytinos-vietos/idomios-lankytinos-vietos/televizijos-bokstas/

Labiausiai lankomoje Vilniaus vietoje, Katedros aikštėje, yra plytelė, kurioje įrašytas magiškas žodis „stebuklas“. Gitenio Umbraso sukurta plytelė patraukia turistų dėmesį, tikima, kad atsistojus ant plytelės, apsisukus apie savo ašį, sugalvotas noras būtinai išsipildys. Buvo sukurtos net 4 tokios plytelės – viena betoninė (sukurta 1994 m.), o likusios granitinės. Šių prireikė, kai kinišku granitu buvo klojama visa Katedros aikštė. Plytelė buvo eksponuojama pasaulinėje „Expo“ parodoje Šanchajuje, kurią galėjo pamatyti Lietuvos paviljono lankytojai. Lankytojams buvo pasakojama apie magiškas plytelės galias, nes ji atkeliavo iš tokios vietos, kur kadaise buvo pagrindinė žynių apeigų vieta. „Stebuklo“ kopija buvo atidengta ir Gruzijos sostinėje esančiame Vilniaus skvere. Tbilisio gyventojai ir miesto svečiai turėjo galimybę surašyti savo norus ant lapelių, kurie buvo sudėti į kapsulę ir įbetonuoti po plytele.

Skaityti daugiau: http://www.ivilnius.lt/lankytinos-vietos/paminklai/plytele-stebuklas/

Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia stovi Vilniuje, Antakalnyje. Tai past garsiausias Vilniaus baroko paminklas. Bažnyčios vidaus dekoras – apie du tūkstančius stiuko statulų yra unikalus visos Europos mastu. Remiantis legenda, šioje vietoje buvusi pagonių deivės Mildos šventykla. Bažnyčia pastatyta 1431 – 1500 m. tačiau 1594 m. sudegė ir 1609 – 1616 m. atstatyta nauja, medinė. Per 1655 m. karą beveik sugriauta. 1668 m. pagal lenkų architekto Jano Zaoro projektą pradėta statyti dabartinė mūrinė bažnyčia. 1677 – 1682 m. pastatytas vienuolynas. Bažnyčios vidaus apdailą atliko italų baroko meistrai Pjetras Pertis ir Džovanis Marija Galis. 1805 m. įrengtas didysis altorius su Pranciškaus Smuglevičiaus paveikslu „Šv. Petro ir Povilo atsisveikinimas“. Caro valdžia 1864 m. vienuolyną uždarė. 1868 m. gubernatoriaus siūlymu bažnyčia perdaryta į cerkvę, tačiau dėl pinigų stygiaus pertvarkymo darbams, liko katalikams. 1870 – 1878 m. ir 1901 – 1903 m. bažnyčia restauruota. 1915 m. karo pabėgėliams leistos lietuviškos pamaldos. 1942 m. bažnyčia apgriauta. 1944 – 1946 atstatytas kupolas, 1954 perdengtas stogas (klebono Mykolo Tarvydo iniciatyva). 1953 – 1989 m. bažnyčioje laikytas karstas su Šv . Kazimiero palaikais. 1976 – 1984 m. restauruotas vidus. Aikštė priešais bažnyčią – Jono Pauliaus II aikštė, popiežiaus vizitui į Lietuvą atminti. Bažnyčia yra barokinio stiliaus, lotyniškojo kryžiaus plano, turi du bokštus, kupolą, pusapskritę apsidę. Bažnyčia trinavė, fasadas dviaukštis, su kolonomis ir balkonu. Mykolas Kazimieras Pacas liepė savo kūną palaidoti po bažnyčios slenksčiu ir antkapyje užrašyti Hic iacet peccator (Čia guli nusidėjėlis); jo antkapis XVII a. pab. perskeltas žaibo, todėl lenta perkelta ant sienos šalia įėjimo. Pacas savo pavardę įamžino ir kitame įraše: Regina Pacis funda nos in pace (Taikos karaliene, stiprink mus). Nepalyginamai puošnesnis bažnyčios vidus. Čia esama biblinių, istorinių, mitinių ir alegorinių figūrų, įvairių tautų luomų bei profesijų veikėjų, fantastinių ir tuo pat metu demoniškų būtybių, dangaus kūnų, gyvūnų, augalų, karo ženklų, liturginių bei kasdieninių daiktų.

Skaityti daugiau: http://www.ivilnius.lt/lankytinos-vietos/baznycios/sv-apastalu-petro-ir-povilo-baznycia/

Vilniaus miesto gynybinė siena buvo pradėta statyti 1503 m., kuomet buvo kilęs didelis totorių įsiveržimo pavojus, taip pat pavojų kėlė besikurianti centralizuota rusų valstybė. Tada miestiečiai kreipėsi į Lietuvos didįjį kunigaikštį Aleksandra su prašymu statyti gynybinę mūro sieną. Prašymas buvo patenkintas ir sienos statybos pradėtos. Sieną mūryti turėjo visi miesto gyventojai, nepriklausomai nuo luomo. Aleksandras pavedė Vilniaus vaivadai Mikalojui Radvilai Senajam apjoti miestą ir nužymėti, kur siena turi eiti ir kur turi būti išmūryti vartai. Sienos statyba užtruko gana ilgai, maždaug 20 metų. Ji buvo baigta 1522 m. Miesto sienos ilgis buvo 2,5 km. Ji turėjo dešimt vartų ir penkis bokštus. XVII a. iškilus Maskvos ir švedų grėsmei vėl buvo susirūpinta miesto apsauga, todėl netoli Subačiaus vartų buvo pastatyta bastėja. Bastėja – originalios konstrukcijos renesansinis gynybinis įrenginys. Jį sudaro bokštas, įrengtas miesto gynybinėje sienoje, požeminės patrankų patalpos ir jas jungiantis koridorius, 48 m. ilgio tunelis. Jos paskirtis – artilerijos ugnimi atmušti priešą nuo miesto. Ji buvo apgriauta per 1655 – 1661 m. karą su Maskva. Bėgant laikui baltėjos gynybinė reikšmė sumenko, XIX a. pradžioje carinės administracijos pastangomis buvo nugriauti beveik visi miesto gynybiniai įtvirtinimai, bastėjos teritorija virto miesto šiukšlynu, o grioviai ir mūrai buvo užpilti. Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų metais ji buvo naudojama kaip slėptuvė ir ginklų sandėlis. Su bastėjos požemiais siejama legenda apie Vilniaus baziliską – slibiną, kurio žvilgsnis galėjo paversti žmogų į akmenį. Prieš Antrą pasaulinį karą buvo populiarios studentų karnavalinės eitynės su baziliko atvaizdu. Bastėjos grioviai ir mūrai buvo atkasti 1965 – 1970 m. 1985 – 1986 m. bastėja pritaikyta muziejui ir 1987 m. čia atidaryta gynybinių įtvirtinimų ir ginklų ekspozicija, kurioje eksponuojama XV – XIX a. ginklai i ginkluotė: akmeniniai patankų sviediniai, senosios patrankos ir raitelių apsauginiai šarvai. Taip pat yra apžvalgos aikštelė, nuo kurios atsiveria Vilniaus senamiesčio panorama.

Skaityti daugiau: http://www.ivilnius.lt/lankytinos-vietos/idomios-lankytinos-vietos/vilniaus-gynybine-siena-basteja/

Bernardinų arba Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčia stovi Vilniaus senamiestyje, šalia Vilnelės. Kartu su Šv. Onos bažnyčia Bernardinų bažnyčia sudaro nuostabų gotikos stiliaus architektūros ansamblį. Bernardinų bažnyčios gotikinės dalies architektu laikomas Mykolas Enkingeris. Bernardinų vienuoliai su misijomis į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę atkeliavo XV a. viduryje. Jie dažniausiai vadinami pranciškonais observantais. Lietuvoje bei Vidurio Europos šalyse jiems prigijo bernardinų vardas. Pirmoji bernardinų bažnyčia, kaip manoma, buvo medinė, ji sudegė 1475 m. Maždaug 1490 m. bernardinai šioje vietoje pastatė mūrinę bažnyčia, tačiau dėl statybų metu atliktų klaidų vėliau dalį jos teko išardyti. Trečioji bažnyčia šioje vietoje pastatyta 1506 – 1516 m. Kaip tik tuo metu Vilniuje vyko daug statybų bei rekonstrukcijų (buvo tvarkomi valdovų rūmai, gynybinė siena…), taigi manoma, kad sukviesti žymiausi meistrai dirbo ir prie bernardinų bažnyčios. Žinomas tik vienas iš atvykusių meistrų, tai jau minėtasis Mykolas Enkingeris iš Gdansko. XVI a. bažnyčią net du kartus nuniokojo dažnai Vilniaus mieste siausdavę gaisrai, tu metu sudegė visa vidaus įranga, vos neįgriuvo skliautai. Bažnyčia buvo atstatinėjama labai ilgai – net iki XVII a. vidurio, jos atstatymą rėmė Steponas Batoras, Mikalojus Kristupas Radvila bei turtingi miestiečiai. Įvairių fundatorių lėšomis buvo pastatytos šoninės Šv. Mykolo, Šv. Florijono, Vainos koplyčios ir įrengti nauji altoriai. Didysis altorius su skulptūriniu Nukryžiuotojo atvaizdu pastatytas 1614 m. – tai seniausia žinoma Nukryžiuotojo skulptūra Lietuvoje. Visas ansamblis dar kartą buvo nusiaubtas per karą su Maskva 1655 – 1661 m. Prie bažnyčios atstatymo 1676 m. daugiausiai prisidėjo sostinę nuo Maskvos kariuomenės gynęs Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės etmonas Mykolas Kazimieras Pacas. 1677 m. buvo pašventintas septyniolikos altorių ansamblis, visi altoriai buvo mediniai, juodos spalvos ir puošti drožiniais bei tapyba. Viena žymiausių vietų bažnyčioje – tai Šv. Kryžiaus altorius su Nukryžiuotojo atvaizdu. Jis garsėjo savo stebuklais karo su Maskva ir vėlesniais metais, ši vieta labiausiai išgarsėjo kuomet grafas Vladislovas Tiškevičius paaukojo altoriui brangias Kryžiaus medžio ir Kristaus Kraujo relikvijas. XVIII a. antroje pusėje bažnyčios altoriai buvo vėl perstatyti. Vidus buvo dekoruotas baroko stiliumi. 1864 m. carinės valdžios įsakymu bernardinų vienuolynas buvo uždarytas, o bažnyčia atiteko kunigams pasauliečiams. Tada bažnyčios vidus buvo pertvarkytas; vargonai iš vienuolių choro pernešti į balkoną, kur stovi ir dabar. Deja, Antrojo pasaulinio karo metais buvę žymiausi visoje LDK vargonai nepataisomai sugadinti ir iki šiol nenaudojami. 1872 m. buvo pastatyta varpinė. 1949 m. bernardinų bažnyčia buvo uždaryta, daug metų nenaudojama ir neprižiūrima. Tik 1994 m. į bažnyčią vėl sugrįžo Lietuvoje kiek anksčiau savo veiklą atnaujinę Šv. Pranciškaus Mažesnieji broliai. Ši bažnyčia – tai didžiausias gotikos kulto pastatas Lietuvoje. Halės ilgis – 42,2 m, o plotis – 24,0 m. Bernardinų vienuolynas statytas kartu su bažnyčia. Čia veikė noviciatas, ordino seminarija, buvo sukaupta gausi biblioteka. Bernardinai ypač garsėjo savo pamokslininkais. 1864 m. vienuolynas buvo uždarytas.

Skaityti daugiau: http://www.ivilnius.lt/lankytinos-vietos/baznycios/bernardinu-baznycia/

Vilniaus Šv. Onos bažnyčia stovi senamiestyje, šalia Vilnelės. Tai bene vienas iš garsiausių, o gal ir pats garsiausias Vilniaus miesto statinys. Per penkis šimtmečius beveik nepakitusi Šv. Onos bažnyčia pasiekė mūsų dienas ir tapo vienu iš Vilniaus simbolių. Šv. Onos bažnyčia – vėlyvosios arba liepsnotosios gotikos šedevras, kuriam nedaug tėra lygių visame pasaulyje. Bažnyčia prie Bernardinų vienuolyno pastatyta 1495–1500 m. Architektas nėra žinomas, istorikai turi net kelias versijas. Vieni mano, jog ją suprojektavo Jogailaičių architektas Benediktas Rejtas, kiti, kad tai architekto Mykolo Erkingerio kūrinys. Bažnyčios istoriją ir architektūrą mūsų laikais studijuoja įvairių pasaulio šalių menotyrininkai. Tačiau, kaip jau minėjau dar nėra išaiškintas nei tikslus statybų laikas, nei autorius, nei fundatorius. Ši bažnyčia pirmą kartą paminėta 1501 m. popiežiaus Aleksandro VI rašte. 1560 ir 1564 m. bažnyčia degė, bet 1581 m. ji buvo suremontuota. 1610 m. vėl nukentėjo nuo gaisro. Po kelių metų buvo pristatyta zakristija. Per 1655 m. karą bažnyčia buvo nuniokota. 1747 m. jos atstatymo darbams vadovavo architektas Jonas Kristupa Glaubicas. Deja, XVIII a. pabaigoje per Vilniaus miesto apšaudymą bažnyčia vėl nukentėjo: apdegė, o sienose atsirado plyšių. Po kelerių metų architektas Mykolas Angelas Šulcas ją restauravo, nutinkavo ir pastatė varpinę. Sklando legenda, jog Napoleono lankymosi Vilniuje metais (1812 m.). Napoleonui taip patikusi Šv. Onos bažnyčia, jog jis ją panoręs ant delno parsinešti į Paryžių. Deja, realybė buvo kiek kitokia. 1812 m. bažnyčia buvo paversta karo sandėliu, medinis inventorius sudegintas, altoriai smarkiai sugadinti. Ji suremontuota tik 1824 m. Varpinė buvo nugriauta 1870 m. tiesiant naują gatvę, nauja, neogotikinė, varpinė pastatyta 1872 m. pagal Nikolajaus Čiagino projektą. XIX a. pabaigoje bažnyčios pamatai nusėdo, o sienos pasviro ir sutrūkinėjo. 1902 – 1909 m. atlikti didelės apimties restauraciniai darbai. Fasadas sutvirtintas 1960 – 1970 m. Šv. Onos bažnyčia yra vienanavė, lengvų ir grakščių formų. Vertingiausias yra pagrindinis bažnyčios fasadas – unikalus plytų gotikos architektūroje. Fasadas pasižymi ritmiška vertikalių ir lenktų linijų kompozicija, virš portalo visai nėra mūro plokštumų. Puošybai panaudotos net trisdešimt trijų profilių plytos. Bažnyčios fasadas yra gotiškos bazilikos struktūros, darnių proporcijų, plastiškai užbaigtas kūrinys. Šoniniai fasadai bei presbiterija irgi labai sudėtingi. Juose išryškėja itin grakštūs smailiaarkiai langai, kontrafirsai bei ažūriniai bokšteliai. Interjeras neprilygsta fantastiškai bažnyčios išorei. Altoriai joje barokiniai, o skliautai XX a. pradžios statybos. Šv. Onos ir Bernardinų bažnyčios ansamblis – tai tikras vėlyvosios gotikos kampelis, uždarytas barokinėje mūsų gražiosios sostinės vietoje. Jau vien savo spalva šita architektūrinė grupė išsiskiria iš bendro miesto kolorito: tarp baltų, rausvų , mėlynų pastatų ji sutinka mus giliais, raudonais plytų tonais. Atvykus į Vilnių šį nuostabų ansamblį aplankyti tiesiog būtina.

Skaityti daugiau: http://www.ivilnius.lt/lankytinos-vietos/baznycios/onos-baznycia/

Vilniaus Universiteto pradžia laikytinas jėzuitų apsilankymas Vilniuje. 1569 m. jie įkūrė Vilniaus kolegiją, kurią 1579 m. Lenkijos- Lietuvos karalius Steponas Batoras nurodė reorganizuoti į Universitetą. Universitetui daug įtakos turėjo Renesanso, Reformacijos ir katalikiškos reformos idėjos. Šis Universitetas yra laikomas vienu iš seniausių Vidurio ir Rytų Europoje, už jį senesni buvo tik Prahos, Krokuvos, Pečo, Budapešto, Bratislavos ir Karaliaučiaus universitetai. Lietuvoje Vilniaus Universitetas yra seniausias ir žymiausias universitetas, iš jo kilo beveik visos Lietuvos aukštosios mokyklos bei universitetai. XIX a. pirmajame trečdalyje Vilniaus Universitetas, ne vieno amžininko pastebėjimu, prilygo pažangiausiems Europos universitetams. Prilygo ne tik studijų kokybe, bet ir poveikiu visuomenei. Universitetas išugdė daugybę poetų, kultūros veikėjų bei mokslininkų. 1832 m. nuslopinus Lenkijos ir Lietuvos sukilimą Rusų valdžia uždarė Universitetą. Tie patys metai yra laikomi senojo Vilniaus Universiteto epochos pabaiga. XX a. Universitetas buvo atkurtas, tačiau neramumai tęsėsi. Antro Pasaulinio karo laikotarpiu jis, kaip ypač svarbus Vilniaus miesto objektas, ėjo iš rankų į rankas: buvo lenkų, lietuvių, sovietų, nacių. Naujas Universiteto istorijos tarpsnis prasidėjo 1990 m., kai Lietuvoje buvo atkurta Nepriklausomybė, tada Universitetas atgavo autonomiją. Šiuo metu Universitetas garsėja savo: Biblioteka, kurios pradžia siekia 1570 m., kuomet kuomet buvo įkurta jėzuitų kolegija, o prie jos suformuota ir biblioteka. Tuo metu bibliotekos pagrindą sudarė Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Žygimanto Augusto ir Vilniaus vyskupo sufragano Georgijaus Albinijaus rinkiniai. Per du šimtus jėzuitų vadovavimo Universitetui metų bibliotekos fondai išaugo nuo 4,5 tūkstančio tomų iki 11 tūkstančių tomų. 1832 m. buvo vieni liūdniausių bibliotekos istorijoje, nes Universitetas buvo uždarytas, o didelė dalis bibliotekos fondų buvo išdalyta įvairioms carinės Rusijos mokslo įstaigoms ir išvežta iš Vilniaus. Senoji Universiteto biblioteka atgijo 1919 m. atkūrus Vilniaus universitetą.1914 m. bibliotekos fondas buvo per 300 tūkstančių tomų ir užėmė ketvirtąją vietą tarp Rusijos imperijos bibliotekų. Per karus biblioteka vėl buvo niokojama, bet fondai išliko gana gausūs. Biblioteka palaiko mainų ryšius su 380 bibliotekų ir mokslo įstaigų iš 55 šalių. Šiuo metu fonduose saugoma apie 5,2 milijono spaudinių. Bibliotekos pasididžiavimas – senųjų spaudinių, rankraščių, senųjų graviūrų ir kiti specialūs rinkiniai. Seniausia bibliotekos fondo dalis yra Rankraščių skyriaus archyvinė medžiaga, tai yra XIII – XX a. dokumentai įvairiomis kalbomis. 13 įvairaus dydžio kiemelių – Bibliotekos, M. Daukšos, Bursų, M. K. Sarbievijaus, S. Daukanto, Arkadų, L. Stuokos – Gucevičiaus, A. Mickevičiaus, S Stanevičiaus, K Sirvydo, Didysis (P. Skargos), Observatorijos (M. Počobuto), Spaustuvės. Vilniaus universiteto astronomijos observatorija, įkurta 1753 m. – viena seniausių Europoje ir seniausia buvusioje Lietuvos – Lenkijos valstybėje. Ji įkurta matematiko ir astronomo Tomo Žebrausko iniciatyva. Observatorija ypač suklestėjo, kai jai ėmė vadovauti Martynas Počobutas. 1876 m. observatoriją nusiaubė gaisras, o 1882 m. caro Aleksandro III įsakymu ji buvo uždaryta, daugelis prietaisų išdalinta įvairioms Rusijos imperijos įstaigoms. Vienas įspūdingiausių Barokinės architektūros kūrinių – Šv. Jonų bažnyčia, kuri buvo pradėta statyti tuoj po Lietuvos krikšto 1387 m., o baigta 1426 m. Iš pradžių ji buvo gotikinė, o 1738 – 1749 m. buvo rekonstruota pagal architekto Jono Kristupo Glaubicos projektą ji įgijo ryškių vėlyvojo Baroko bruožų. Šalia bažnyčios stovi vienas aukščiausių senamiesčio pastatų – 63 metrų pločio, kvadratinio plano varpinė.

Skaityti daugiau: http://www.ivilnius.lt/lankytinos-vietos/idomios-lankytinos-vietos/vilniaus-universitetas/