NAUJIENOS

Žagarės senamiestis ir Naujosios Žagarės miesto aikštė

Sagera – tokiu vardu pirmą kartą Žagarė paminėta rašytiniuose šaltiniuose 1254 m. balandžio mėn. III – I tūkst. pr. Kr. archeologiniai radiniai byloja apie pirmuosius krašto gyventojus Pašvėčio apylinkėse. Upė Švėtė nuo XV a. miestą natūraliai perskyrė į Senąją, įsikūrusią kairiajame upės krante, buvusiose Beržėnų valsčiaus bajoriškose žemėse, ir Naująją Žagarę dešiniajame krante, kuri priklausė karališkajai Šiaulių ekonomijai. Abi Žagarės dalys – Žagarės urbanistikos draustinis su išlikusiu XVI a. menančiu gatvių tinklu, miesto aikštėmis, bažnyčiomis, savita, daugiausia XIX a. pabaigos prekybinio miesto vadinamąja plytų stiliaus statyba. Naujojoje Žagarėje žavi išlikęs XVI a. gatvių tinklas, urbanistinė struktūra, akmeniniai gatvių grindiniai, XIX pab. – XX pr. pastatai, raudonų plytų namai, išlikę keletas XVII – XVIII a. molio ir vietinio dolomito statinių. 1904 metais aikštė buvo išgrįsta akmenimis. Jos viduryje buvo pastatytos prekybos eilės ir nuo tada prasidėjo aktyvus prekybinis miestelėnų gyvenimas.
1947 metais išardžius aikštės grindinį, nugriovus apleistas prekybines eiles buvo pasodinti medžiai, o turgaus prekybininkai persikėlė į Senosios Žagarės turgaus aikštę. Tuomet miesto aikštė tapo skveru. Tuometinės miesto gatvės nebuvo atskirtos nuo aikštės ir jas jungė bendras akmens grindinys.
Nusprendus rekonstruoti Žagarės miesto aikštę ir pritaikyti ją aktyviam poilsiui, pagrindinis Žagarės miesto aikštės rekonstrukcijos tikslas buvo išsaugoti tam tikrą želdinių kiekį, atkurti pradinį aikštės vaizdą ir funkcijas.
Rekonstruota Žagarės miesto aikštė traukia akį modernumu. Nauji apšvietimo tinklai, pakeistos aikštės ir šaligatvių dangos, įrengti mažosios architektūros elementai, pasodinti nauji želdiniai pagerino miesto infrastruktūrą. Miesto gyventojams sukurta patrauklesnė aplinka, joje leisti laisvalaikį ar pailsėti galės kiekvienas – tiek miestelėnas, tiek turistas.