NAUJIENOS

Vilniaus Universitetas

Vilniaus Universiteto pradžia laikytinas jėzuitų apsilankymas Vilniuje. 1569 m. jie įkūrė Vilniaus kolegiją, kurią 1579 m. Lenkijos- Lietuvos karalius Steponas Batoras nurodė reorganizuoti į Universitetą. Universitetui daug įtakos turėjo Renesanso, Reformacijos ir katalikiškos reformos idėjos. Šis Universitetas yra laikomas vienu iš seniausių Vidurio ir Rytų Europoje, už jį senesni buvo tik Prahos, Krokuvos, Pečo, Budapešto, Bratislavos ir Karaliaučiaus universitetai. Lietuvoje Vilniaus Universitetas yra seniausias ir žymiausias universitetas, iš jo kilo beveik visos Lietuvos aukštosios mokyklos bei universitetai. XIX a. pirmajame trečdalyje Vilniaus Universitetas, ne vieno amžininko pastebėjimu, prilygo pažangiausiems Europos universitetams. Prilygo ne tik studijų kokybe, bet ir poveikiu visuomenei. Universitetas išugdė daugybę poetų, kultūros veikėjų bei mokslininkų. 1832 m. nuslopinus Lenkijos ir Lietuvos sukilimą Rusų valdžia uždarė Universitetą. Tie patys metai yra laikomi senojo Vilniaus Universiteto epochos pabaiga. XX a. Universitetas buvo atkurtas, tačiau neramumai tęsėsi. Antro Pasaulinio karo laikotarpiu jis, kaip ypač svarbus Vilniaus miesto objektas, ėjo iš rankų į rankas: buvo lenkų, lietuvių, sovietų, nacių. Naujas Universiteto istorijos tarpsnis prasidėjo 1990 m., kai Lietuvoje buvo atkurta Nepriklausomybė, tada Universitetas atgavo autonomiją. Šiuo metu Universitetas garsėja savo: Biblioteka, kurios pradžia siekia 1570 m., kuomet kuomet buvo įkurta jėzuitų kolegija, o prie jos suformuota ir biblioteka. Tuo metu bibliotekos pagrindą sudarė Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Žygimanto Augusto ir Vilniaus vyskupo sufragano Georgijaus Albinijaus rinkiniai. Per du šimtus jėzuitų vadovavimo Universitetui metų bibliotekos fondai išaugo nuo 4,5 tūkstančio tomų iki 11 tūkstančių tomų. 1832 m. buvo vieni liūdniausių bibliotekos istorijoje, nes Universitetas buvo uždarytas, o didelė dalis bibliotekos fondų buvo išdalyta įvairioms carinės Rusijos mokslo įstaigoms ir išvežta iš Vilniaus. Senoji Universiteto biblioteka atgijo 1919 m. atkūrus Vilniaus universitetą.1914 m. bibliotekos fondas buvo per 300 tūkstančių tomų ir užėmė ketvirtąją vietą tarp Rusijos imperijos bibliotekų. Per karus biblioteka vėl buvo niokojama, bet fondai išliko gana gausūs. Biblioteka palaiko mainų ryšius su 380 bibliotekų ir mokslo įstaigų iš 55 šalių. Šiuo metu fonduose saugoma apie 5,2 milijono spaudinių. Bibliotekos pasididžiavimas – senųjų spaudinių, rankraščių, senųjų graviūrų ir kiti specialūs rinkiniai. Seniausia bibliotekos fondo dalis yra Rankraščių skyriaus archyvinė medžiaga, tai yra XIII – XX a. dokumentai įvairiomis kalbomis. 13 įvairaus dydžio kiemelių – Bibliotekos, M. Daukšos, Bursų, M. K. Sarbievijaus, S. Daukanto, Arkadų, L. Stuokos – Gucevičiaus, A. Mickevičiaus, S Stanevičiaus, K Sirvydo, Didysis (P. Skargos), Observatorijos (M. Počobuto), Spaustuvės. Vilniaus universiteto astronomijos observatorija, įkurta 1753 m. – viena seniausių Europoje ir seniausia buvusioje Lietuvos – Lenkijos valstybėje. Ji įkurta matematiko ir astronomo Tomo Žebrausko iniciatyva. Observatorija ypač suklestėjo, kai jai ėmė vadovauti Martynas Počobutas. 1876 m. observatoriją nusiaubė gaisras, o 1882 m. caro Aleksandro III įsakymu ji buvo uždaryta, daugelis prietaisų išdalinta įvairioms Rusijos imperijos įstaigoms. Vienas įspūdingiausių Barokinės architektūros kūrinių – Šv. Jonų bažnyčia, kuri buvo pradėta statyti tuoj po Lietuvos krikšto 1387 m., o baigta 1426 m. Iš pradžių ji buvo gotikinė, o 1738 – 1749 m. buvo rekonstruota pagal architekto Jono Kristupo Glaubicos projektą ji įgijo ryškių vėlyvojo Baroko bruožų. Šalia bažnyčios stovi vienas aukščiausių senamiesčio pastatų – 63 metrų pločio, kvadratinio plano varpinė.

Skaityti daugiau: http://www.ivilnius.lt/lankytinos-vietos/idomios-lankytinos-vietos/vilniaus-universitetas/