NAUJIENOS

Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčia

Bernardinų arba Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčia stovi Vilniaus senamiestyje, šalia Vilnelės. Kartu su Šv. Onos bažnyčia Bernardinų bažnyčia sudaro nuostabų gotikos stiliaus architektūros ansamblį. Bernardinų bažnyčios gotikinės dalies architektu laikomas Mykolas Enkingeris. Bernardinų vienuoliai su misijomis į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę atkeliavo XV a. viduryje. Jie dažniausiai vadinami pranciškonais observantais. Lietuvoje bei Vidurio Europos šalyse jiems prigijo bernardinų vardas. Pirmoji bernardinų bažnyčia, kaip manoma, buvo medinė, ji sudegė 1475 m. Maždaug 1490 m. bernardinai šioje vietoje pastatė mūrinę bažnyčia, tačiau dėl statybų metu atliktų klaidų vėliau dalį jos teko išardyti. Trečioji bažnyčia šioje vietoje pastatyta 1506 – 1516 m. Kaip tik tuo metu Vilniuje vyko daug statybų bei rekonstrukcijų (buvo tvarkomi valdovų rūmai, gynybinė siena…), taigi manoma, kad sukviesti žymiausi meistrai dirbo ir prie bernardinų bažnyčios. Žinomas tik vienas iš atvykusių meistrų, tai jau minėtasis Mykolas Enkingeris iš Gdansko. XVI a. bažnyčią net du kartus nuniokojo dažnai Vilniaus mieste siausdavę gaisrai, tu metu sudegė visa vidaus įranga, vos neįgriuvo skliautai. Bažnyčia buvo atstatinėjama labai ilgai – net iki XVII a. vidurio, jos atstatymą rėmė Steponas Batoras, Mikalojus Kristupas Radvila bei turtingi miestiečiai. Įvairių fundatorių lėšomis buvo pastatytos šoninės Šv. Mykolo, Šv. Florijono, Vainos koplyčios ir įrengti nauji altoriai. Didysis altorius su skulptūriniu Nukryžiuotojo atvaizdu pastatytas 1614 m. – tai seniausia žinoma Nukryžiuotojo skulptūra Lietuvoje. Visas ansamblis dar kartą buvo nusiaubtas per karą su Maskva 1655 – 1661 m. Prie bažnyčios atstatymo 1676 m. daugiausiai prisidėjo sostinę nuo Maskvos kariuomenės gynęs Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės etmonas Mykolas Kazimieras Pacas. 1677 m. buvo pašventintas septyniolikos altorių ansamblis, visi altoriai buvo mediniai, juodos spalvos ir puošti drožiniais bei tapyba. Viena žymiausių vietų bažnyčioje – tai Šv. Kryžiaus altorius su Nukryžiuotojo atvaizdu. Jis garsėjo savo stebuklais karo su Maskva ir vėlesniais metais, ši vieta labiausiai išgarsėjo kuomet grafas Vladislovas Tiškevičius paaukojo altoriui brangias Kryžiaus medžio ir Kristaus Kraujo relikvijas. XVIII a. antroje pusėje bažnyčios altoriai buvo vėl perstatyti. Vidus buvo dekoruotas baroko stiliumi. 1864 m. carinės valdžios įsakymu bernardinų vienuolynas buvo uždarytas, o bažnyčia atiteko kunigams pasauliečiams. Tada bažnyčios vidus buvo pertvarkytas; vargonai iš vienuolių choro pernešti į balkoną, kur stovi ir dabar. Deja, Antrojo pasaulinio karo metais buvę žymiausi visoje LDK vargonai nepataisomai sugadinti ir iki šiol nenaudojami. 1872 m. buvo pastatyta varpinė. 1949 m. bernardinų bažnyčia buvo uždaryta, daug metų nenaudojama ir neprižiūrima. Tik 1994 m. į bažnyčią vėl sugrįžo Lietuvoje kiek anksčiau savo veiklą atnaujinę Šv. Pranciškaus Mažesnieji broliai. Ši bažnyčia – tai didžiausias gotikos kulto pastatas Lietuvoje. Halės ilgis – 42,2 m, o plotis – 24,0 m. Bernardinų vienuolynas statytas kartu su bažnyčia. Čia veikė noviciatas, ordino seminarija, buvo sukaupta gausi biblioteka. Bernardinai ypač garsėjo savo pamokslininkais. 1864 m. vienuolynas buvo uždarytas.

Skaityti daugiau: http://www.ivilnius.lt/lankytinos-vietos/baznycios/bernardinu-baznycia/