NAUJIENOS

Šv. Onos bažnyčia

Vilniaus Šv. Onos bažnyčia stovi senamiestyje, šalia Vilnelės. Tai bene vienas iš garsiausių, o gal ir pats garsiausias Vilniaus miesto statinys. Per penkis šimtmečius beveik nepakitusi Šv. Onos bažnyčia pasiekė mūsų dienas ir tapo vienu iš Vilniaus simbolių. Šv. Onos bažnyčia – vėlyvosios arba liepsnotosios gotikos šedevras, kuriam nedaug tėra lygių visame pasaulyje. Bažnyčia prie Bernardinų vienuolyno pastatyta 1495–1500 m. Architektas nėra žinomas, istorikai turi net kelias versijas. Vieni mano, jog ją suprojektavo Jogailaičių architektas Benediktas Rejtas, kiti, kad tai architekto Mykolo Erkingerio kūrinys. Bažnyčios istoriją ir architektūrą mūsų laikais studijuoja įvairių pasaulio šalių menotyrininkai. Tačiau, kaip jau minėjau dar nėra išaiškintas nei tikslus statybų laikas, nei autorius, nei fundatorius. Ši bažnyčia pirmą kartą paminėta 1501 m. popiežiaus Aleksandro VI rašte. 1560 ir 1564 m. bažnyčia degė, bet 1581 m. ji buvo suremontuota. 1610 m. vėl nukentėjo nuo gaisro. Po kelių metų buvo pristatyta zakristija. Per 1655 m. karą bažnyčia buvo nuniokota. 1747 m. jos atstatymo darbams vadovavo architektas Jonas Kristupa Glaubicas. Deja, XVIII a. pabaigoje per Vilniaus miesto apšaudymą bažnyčia vėl nukentėjo: apdegė, o sienose atsirado plyšių. Po kelerių metų architektas Mykolas Angelas Šulcas ją restauravo, nutinkavo ir pastatė varpinę. Sklando legenda, jog Napoleono lankymosi Vilniuje metais (1812 m.). Napoleonui taip patikusi Šv. Onos bažnyčia, jog jis ją panoręs ant delno parsinešti į Paryžių. Deja, realybė buvo kiek kitokia. 1812 m. bažnyčia buvo paversta karo sandėliu, medinis inventorius sudegintas, altoriai smarkiai sugadinti. Ji suremontuota tik 1824 m. Varpinė buvo nugriauta 1870 m. tiesiant naują gatvę, nauja, neogotikinė, varpinė pastatyta 1872 m. pagal Nikolajaus Čiagino projektą. XIX a. pabaigoje bažnyčios pamatai nusėdo, o sienos pasviro ir sutrūkinėjo. 1902 – 1909 m. atlikti didelės apimties restauraciniai darbai. Fasadas sutvirtintas 1960 – 1970 m. Šv. Onos bažnyčia yra vienanavė, lengvų ir grakščių formų. Vertingiausias yra pagrindinis bažnyčios fasadas – unikalus plytų gotikos architektūroje. Fasadas pasižymi ritmiška vertikalių ir lenktų linijų kompozicija, virš portalo visai nėra mūro plokštumų. Puošybai panaudotos net trisdešimt trijų profilių plytos. Bažnyčios fasadas yra gotiškos bazilikos struktūros, darnių proporcijų, plastiškai užbaigtas kūrinys. Šoniniai fasadai bei presbiterija irgi labai sudėtingi. Juose išryškėja itin grakštūs smailiaarkiai langai, kontrafirsai bei ažūriniai bokšteliai. Interjeras neprilygsta fantastiškai bažnyčios išorei. Altoriai joje barokiniai, o skliautai XX a. pradžios statybos. Šv. Onos ir Bernardinų bažnyčios ansamblis – tai tikras vėlyvosios gotikos kampelis, uždarytas barokinėje mūsų gražiosios sostinės vietoje. Jau vien savo spalva šita architektūrinė grupė išsiskiria iš bendro miesto kolorito: tarp baltų, rausvų , mėlynų pastatų ji sutinka mus giliais, raudonais plytų tonais. Atvykus į Vilnių šį nuostabų ansamblį aplankyti tiesiog būtina.

Skaityti daugiau: http://www.ivilnius.lt/lankytinos-vietos/baznycios/onos-baznycia/