NAUJIENOS

Ginučių – Ladakalnio archeologinis kompleksas

Ginučių – Ladakalnio archeologinis kompleksas yra Ignalinos rajone, Aukštaitijos nacionaliniame parke. Ladakalnis (arba Ledakalnis) yra  tarp  Ūkojo  ir  Linkmeno  ežerų,  Papiliakalnės  kaime. Tai 176 m.  aukščio kalnas, stūksantis Šiliniškių gūbrio kalnų grandinėje. Nuo kalno matosi net  6 ežerai:  Ūkojas,  Linkmenas,  Pakasas, Asėkas, Alksnaitis, ir Alksnas. Žinoma, jog Ladakalnis XIX–XX a. ilgą laiką buvo ariamas, todėl jo šlaitai pažemėjo. Vėliau kalno šlaitai apsodinti pušimis. 1974 m. įkūrus Nacionalinį parką, buvo išskirta 176 ha dydžio Šiliniškių kalvagūbrio dalis ir joje įkurtas pirmasis Lietuvoje geomorfologinis draustinis. 1997 m. įkūrus Šiliniškių kraštovaizdžio draustinį, Ladakalnis tapo jo dalimi. Manoma, kad Ladakalnio pavadinimas kilęs nuo žodžio “ledas” (vietine tarme – ladas) arba nuo baltų deivės Lados vardo. Manoma, kad Ladakalnis galėjo būti baltų šventvietė.
Yra paprotys į kalno viršūnę užnešti akmenukų ir palikti prie viršūnėje augančio ąžuolo.
Ginučių piliakalnis – dviejų piliakalnių kompleksas Ignalinos rajone, apie 2 km nuo Ginučių, tarp Linkmeno ir Ūkojo ežerų, netoli Ladakalnio. Šis piliakalnis yra archeologinis paminklas. Piliakalnį sudaro pagrindinė kalva, priešpilis, du papiliai, senovės gyvenvietės vieta ir atskiras nedidelis piliakalnis, vadinamas Pilale. Gyvenvietė buvo išsidėsčiusi abiejose piliakalnio padėties pusėse.  Piliakalnius skiria loma. Rytiniai ir vakariniai šlaitai statūs, pietiniai ir šiauriniai –  nuožulnūs. Ginučių piliakalnis tankiai apaugęs mišku. Ginučių piliakalnis buvo įrengtas ir naudoti gynybai jau I tūkst. po Kristaus. Vėlesniais amžiais jis tapatinamas su XIII–XV a. egzistavusia Linkmenų pilimi.
Ginučių apylinkėse yra išlikęs autentiškas Ginučių vandens malūnas, kuriame buvo malami ne tik miltai, bet ir gaminama elektros energija. Dabar malūnas saugomas valstybės kaip XIX a. technikos paminklas.