Ignalinos apžvalgos bokštas, dar žinomas kaip ir Vilkakalnio apžvalgos bokštas. Bokštas stovi Ignalinos mieste, už kelių šimtų metrų nuo televizijos signalų siųstuvo.
Apžvalgos aikštelės aukštis: 26 m.
Lankymas nemokamas.
Kordinatės: 55.335491 26.179047

Senovinės bitininkystės muziejus – 1984 metais įkurtas muziejus Šiaurės rytų Lietuvoje, Stripeikių kaime. Steigėjas – bitininkas Bronius Kazlas. Muziejų sudaro 6 pastatai, apie 500 eksponatų, 25 skulptūros iš medžio.  Muziejus veikia nuo gegužės iki spalio. Rugpjūtį rengiama medaus šventė.

Senovinės bitininkystės muziejus su lauko ekspozicija išsidėstęs ant Tauragnos upelio kranto. Netoliese – Šaminio ežerėlis.

Muziejaus sodyboje gausu tautodailininko A. Patiejūno sukurtų ąžuolinių skulptūrų, pasakojančių bitininkavimo Lietuvoje istoriją. Taip pat galima pamatyti, kokiu būdu drevininkai apsaugodavo bites nuo meškų, kurių senais laikais miškuose buvo gausu. Šalia muziejaus pastatų stovi senoviniai kelminiai – kaladiniai aviliai, kurie nuo XV iki XX a. pr. buvo naudojami Lietuvos bitinininkų, taip pat skulptūriniai aviliai, kuriuose gyvena bitės. Specialiai įrengtuose aviliuose, per stiklą, galima pamatyti, kaip gyvena bitės. Muziejuje sužinosite apie bitininkystės raidą nuo senovės iki šių laikų. Senovės lietuvių tikėjimą mitologine bičių kilme vaizduoja ąžuolinės bičių dievo Babilo bei bičių deivės Austėjos skulptūros.

Pagrindiniame muziejaus pastate – senoviškoje troboje – eksponuojami įvairūs bitininkavimo įrankiai, nuotraukose – senoviniai bitininkavimo epizodai, šiaudinis avilys, senoviškoje klėtelėje rodomi augalų piešiniai iš kurių bitės neša medų.
Trečiame muziejaus pastate eksponuojami kiti bitininkavimo ir meistravimo įrankiai, senoviniai medsukiai, nuotraukos.
Muziejaus teritorijos pakraštyje stovi galingos ąžuolinės skulptūros, vaizduojančios lietuvių, indų, egiptiečių ir Amerikos indėnų mitus.

Ginučių vandens malūnas stovi Ginučių kaime, Ignalinos rajone. Ginučių vandens malūnas pastatytas šešioliktame amžiuje. Tai saugomas technikos paminklas, kuriame išlikusi visa autentiška įranga, yra ir nedidelė duonai kepti naudotų įrankių ekspozicija. Malūnas veikė iki 1968 m., 1978 m. nacionalinio parko iniciatyva restauruotas, perstatytos sienos ir perdengtas stogas, o 1985 m. – rekonstruotas. Jame veikia malūnininkystės muziejus. Šiuo metu Ginučių vandens malūne įrengti nedideli svečių namai su konferencijų sale, miegamaisiais kambariais, virtuve ir pirtimi.

Palūšės bažnyčia stovi Palūšės kaime, 4 km į pietvakarius nuo Ignalinos, Lūšių ežero rytiniame krante. Kartu su aštuonkampe varpine yra architektūros paminklas.
Palūšėje 1747–1757 m. pastatyta dabartinė medinė bažnyčia. Ją fundavo kunigas Juozas Baziliauskas nuosavoje, iš tėvų paveldėtoje žemėje. Pasakojama, kad statybai tebuvo naudotas tik kirvis. 1771 m. bažnyčiai priklausė 3 kaimai ir 2 užežiai (1832 m. turėjo tik Pagavės kaimą). 1782 m. minima parapinė mokykla.1815–1830 m. Palūšės bažnyčia atnaujinta, 1841 m. apkalta lentomis. 1886–1894 m. išdažytas vidus, pastatytas didysis altorius. XIX a. vargonininkavo Kipro ir Miko Petrauskų tėvas Jonas Petrauskas. Palūšėje 1911–1939 m. klebonavo Petras Prunskis (1871–1942 m.). Jis 1913 m. įkūrė „Ryto“ draugijos skyrių. Bažnyčia liaudies architektūros formų, stačiakampio plano, su 2 bokšteliais. Joje 3 altoriai. Į vakarus nuo bažnyčios stovi 2 tarpsnių medinė varpinė, aštuonkampė (vienintelė tokia Lietuvoje), varpai nulieti 1752 ir 1772 m. Šventoriaus tvora gulsčių rąstų. Už rytinės šventoriaus sienos yra senosios kaimo kapinaitės. Savo architektūrinėmis ypatybėmis bažnyčia atspindi seniausią Lietuvos medinių bažnyčių statybos laikotarpį. Bažnyčia pastatyta be geležinių vinių. Užrašai virš bažnyčios durų byloja: „Įženk geras“, „Išeik geresnis“.

Ginučių – Ladakalnio archeologinis kompleksas yra Ignalinos rajone, Aukštaitijos nacionaliniame parke. Ladakalnis (arba Ledakalnis) yra  tarp  Ūkojo  ir  Linkmeno  ežerų,  Papiliakalnės  kaime. Tai 176 m.  aukščio kalnas, stūksantis Šiliniškių gūbrio kalnų grandinėje. Nuo kalno matosi net  6 ežerai:  Ūkojas,  Linkmenas,  Pakasas, Asėkas, Alksnaitis, ir Alksnas. Žinoma, jog Ladakalnis XIX–XX a. ilgą laiką buvo ariamas, todėl jo šlaitai pažemėjo. Vėliau kalno šlaitai apsodinti pušimis. 1974 m. įkūrus Nacionalinį parką, buvo išskirta 176 ha dydžio Šiliniškių kalvagūbrio dalis ir joje įkurtas pirmasis Lietuvoje geomorfologinis draustinis. 1997 m. įkūrus Šiliniškių kraštovaizdžio draustinį, Ladakalnis tapo jo dalimi. Manoma, kad Ladakalnio pavadinimas kilęs nuo žodžio “ledas” (vietine tarme – ladas) arba nuo baltų deivės Lados vardo. Manoma, kad Ladakalnis galėjo būti baltų šventvietė.
Yra paprotys į kalno viršūnę užnešti akmenukų ir palikti prie viršūnėje augančio ąžuolo.
Ginučių piliakalnis – dviejų piliakalnių kompleksas Ignalinos rajone, apie 2 km nuo Ginučių, tarp Linkmeno ir Ūkojo ežerų, netoli Ladakalnio. Šis piliakalnis yra archeologinis paminklas. Piliakalnį sudaro pagrindinė kalva, priešpilis, du papiliai, senovės gyvenvietės vieta ir atskiras nedidelis piliakalnis, vadinamas Pilale. Gyvenvietė buvo išsidėsčiusi abiejose piliakalnio padėties pusėse.  Piliakalnius skiria loma. Rytiniai ir vakariniai šlaitai statūs, pietiniai ir šiauriniai –  nuožulnūs. Ginučių piliakalnis tankiai apaugęs mišku. Ginučių piliakalnis buvo įrengtas ir naudoti gynybai jau I tūkst. po Kristaus. Vėlesniais amžiais jis tapatinamas su XIII–XV a. egzistavusia Linkmenų pilimi.
Ginučių apylinkėse yra išlikęs autentiškas Ginučių vandens malūnas, kuriame buvo malami ne tik miltai, bet ir gaminama elektros energija. Dabar malūnas saugomas valstybės kaip XIX a. technikos paminklas.