Prieš šimtmetį iškilusi architekto N. Andrejevo suprojektuota neogotikinė raudonų plytų dvibokštė bažnyčia yra aukščiausia Lietuvoje – 79 metrų aukščio bokštai remia dangų ir patys pirmieji pasitinka atvykstančius į Anykščių miestą. Bažnyčią puošia originalūs vitražai (aut. A. Mackėlaitė, 1971–1988 m.). Šventoriuje gausu  meno paminklų: medinės Kryžiaus kelio stotys (skulpt. R. Idzelis, 1981–1988 m. ); skulptūra „Jėzus Nazarietis“ (aut. V. Vildžiūnas, 1992 m.); skulptūra „Šv. Šeima“ – paminklas žymiųjų anykštėnų tėvams atminti (skulpt. A. Kmieliauskas, 1986 m.); Marijos skulptūra (aut. R. Kazlauskas, 1990 m.). Vyksta kultūriniai renginiai ir koncertai.

Į A. Baranausko poemoje „Anykščių šilelis“ išgarsintą mišką užsuka beveik kiekvienas, atvykęs aplankyti Anykščių. Šilelis prasideda nuo pietinių Anykščių miesto ribų ir tęsiasi neplačia (apie 1 km pločio) juosta abipus Šventosios beveik 9 km Kurklių miestelio link. Šilelio reljefas labai įvairus ir sudėtingas: kalvos, raguvos, gilių griovių išraižyti pašventupių šlaitai. Tomis griovomis Šventojon alma upeliai – Marčiupys, Piktupis, Išplėstravis, Vingerštynė, Pakalnytė, Paramavietė, Gaugarys, Pašaltupys, Limenė, Šlavė. Giliai, vietomis net iki 25 m, Šlavė įsigraužia į gruntą tarp aukštų krantų, kur pasitaiko ir atodangų. Nėra Lietuvoje daugiau tokių atodangų, kur viename pjūvyje atsidengtų net trijų žemės erų pėdsakai, liudijantys šarvuotųjų žuvų, kontinentinio režimo, tropikų klimato laikus.

Anykščių šilelio kraštovaizdžio draustinis įsteigtas išsaugoti raiškų asociacinį Anykščių šilelio kraštovaizdį, Šventosios upės slėnį su atodangomis ir salpinėmis pievomis, Puntuko ir Puntuko brolio riedulius, šaltinį „Karalienės liūnas“, Vetygalos atodangą, Peniankų pilkapyną ir kitas kultūros paveldo vertybes.

Draustinis užima 1421,5 ha plotą. Botaninių tyrimų duomenimis čia rasta 769 aukštesniųjų augalų rūšių, daugiau nei 20 įrašyti į Lietuvos Raudonąją knygą. Floros nevienodumas ir jos gausumas palyginti nedidelėje draustinio teritorijoje priklauso nuo augimviečių, dirvožemių ir vandens telkinių įvairovės. Šilelio reljefas labai įvairus ir sudėtingas. Abipus upės tęsiasi statūs, gilių griovų išraižyti šlaitai. Šlaitų griovomis į Šventąją suteka upeliai Marčiupis, Piktupis, Šlavė, Išplėštravis, Vingerkštynė, Pakalnytė, Paramavietė, Gaugaris, Pašaltupis, Limenė.

Be išvardintų gamtos ir kultūros vertybių, Šilelyje auga saugomi medžiai: Šventieji ąžuolai, uoksinė pušis ir kiti. Su daugeliu vertybių susipažinti padės Šventosios pažintinis takas.

2010 m. duris atvėrė pirmasis Lietuvoje Angelų muziejus, kuriam savo sukauptą profesionalių menininkų sukurtų angelų kolekciją padovanojo kultūrininkė Beatričė Kleizaitė-Vasaris. Jos kolekcijoje per šimtą angelų: nutapytų, medinių, keramikinių, stiklinių ir kitokių – kviečiančių atvykti ir pamatyti juos. Čia išvysite  Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatų Leono Striogos ir Vlado Vildžiūno kūrinius, taip pat nuolatinėje ekspozicijoje pristatomi L. Gutausko, A. Stasiulevičiaus, V. Igno, J. Ivanauskaitės, F. Linčiūtės darbus, lietuvių tautodailininkų darbus, senąjį sakralinį liaudies meną. Ši kolekcija nuolat pildoma meno kūrėjų, dailininkų dovanojamais angelais, plenerų darbais. Atvykite į Angelų muziejų, nes  tik čia rasite paslaptingą Angelų pašto dėžutę, stebuklų angelą. Juk angelai išpildo visų norus…

Anykščių sakralinio meno centre saugoma ir eksponuojama ilgamečio Anykščių Šv. Mato bažnyčios klebono monsinjoro Alberto Talačkos dailės kūrinių kolekcija ir biblioteka. Monsinjoro dailės kūrinių kolekcijoje per 50 kūrinių, tarp jų – garsaus italų tapytojo  Karlo Maračio (Carlo Maratti 1625-1713) darbas, nutapytas ant vario plokštės. Tai vienintelis šio dailininko darbas esantis Lietuvos muziejuose. Kolekcijoje  taip pat  išvysite Johano Baptisto Lampio, Simono Čechavičiaus, Jono Rustemo, Antano Žmuidzinavičiaus, Kazio Šimonio, Česlovo Kontrimo, Vaidoto Žuko ir kt. tapybos darbus. Bibliotekoje – virš 4 tūkstančių vertingų knygų ir apie 400 rankraščių.

Puntuko akmuo – antrasis pagal dydį riedulys Lietuvoje, stūkso 6 km į pietus nuo Anykščių, Anykščių šilelio  kraštovaizdžio  draustinyje, netoli  Šventosios.  Tai gamtos, mitologijos ir istorijos paminklas, geologiniu gamtos paminklu paskelbtas 2000 m.
Iki 1957 m. Puntukas laikytas didžiausiu Lietuvos akmenimi, kol Puokėje nebuvo aptiktas Barstyčių akmuo.

Į pietvakarius nuo Anykščių yra akmuo Puntuko brolis, Karalienės liūnas.
Puntuko akmuo – pagal sudėtį yra granitas. Punktukas sveria apie 265 tonas, yra 7,54 m ilgio, 7,34 m pločio ir 5,7 m aukščio (iš jų – 1,5 m po žeme). Puntuko tūris – 100 m³. Puntuko tankis yra apie 2,7 g/cm³. Didžiausia horizontali apimtis – 21,39 m.

Archeologų manymu, milžinišką riedulį paliko Skandinavijos kalnų ledynai, slinkę čia prieš 20-14 tūkstančių metų.
Apie Puntuko akmens kilmę paskojami mitai. Viename iš mitų pasakojama, kaip velnias nešęs akmenį bažnyčiai nugriauti, o pragydus gaidžiams, jį pametęs.
Kitas mitas pasakoja, jog akmuo pavadintas lietuvių karžygio Puntuko vardu, ant kurio šis buvo sudegintas. Sakoma, kad Puntukas norėjęs pagrobti šventąją ugnį saugojusią vaidilutę, ir už tai ir buvo nubaustas.
Dar kitoje legendoje pasakojama, kad Puntuko akmuo seniau gulėjo giliai girioje.  Toje vietoje, kur dabar Anykščių upė įteka į Šventosios upę, gyveno Anykštos giminė. Gerai gyveno Anykštos giminė nei vargo, nei bado nematė. Nelabieji ir prisiartint prie tos giminės negalėjo. Motina Anykšta buvo galinga žynė. Turėjo ji stebuklingą ženklą, kurį pamatę nelabieji skradžiai į žemę prasmegdavo. Pyko nelabieji ant motinos Anykštos, ant jos giminės ir sumanė kartą seniausias nelabasis ją pribaigti, jos pirkią akmeniu užversti. Pasišaukė nelabasis savo sūnaitį ir įsakę jam tą darbą atlikti. Ir šiaip mėgino mažasis tą akmenį pakelti, ir taip, o akmuo nė krust. Atbėgo sūnaitis pas senelį ir verkdamas skundžiasi, kad negali akmens nė iš vietos pajudinti. Pasiuntė tada senis nelabasis savo sūnų, kad jis tą darbą atliktų. Mėgino sūnus tą darbą atlikti, bet akmuo nė krust. Atėjo sūnus pas tėvą ir sako, kad negali to akmens nė iš vietos pajudinti. Supykęs senis suriko: „Tai silpni dabar pasidarė nelabieji, menko akmenioko iš vietos pakelti negali. Žiūrėkite aš, kad ir senas, bet dar tą akmenioką viena ranka paėmęs numesiu ant tos raganos pirkios!“ Nuėjo visa nelabųjų giminė prie to akmens. Griebė senis nelabasis akmenį šiaip, griebė taip, o akmuo nė krust. Dar kartą pamėgino pakelti jis akmenį, bet tik prakaitu pasipylė, ir vis tiek nieko neišėjo. Pavargo senis, ėmė dairytis aplinkui. Mato, kad sūnus ir vaikaičiai plyšta juoku. Supykęs senis, kad sušvilps, net lapai nuo medžių pabiro. Subėgo nelabųjų, kiek uodų girioje. Senis jiems ir sako: „Neškite vaikaičiai, tą akmenioką ir meskite ant raganos Anykštos pirkios“. Paklausė nelabieji senio. Iš visų pusių aplipo akmenį. Griebė kartą – akmuo pajudėjo, griebė antrą – nuo žemės pakėlė, griebė dar kartą – virš medžių iškėlė ir nors sunkiai, bet ėmė nešti. Baisiai neapkenčia Dundulis nelabųjų. Kur tik juos pamato, tuoj ugninę strėlę į juos paleidžia. Tai ir dabar, pamatęs nelabųjų darbą, kaip trenks į juos iš giedro dangaus, nelabieji į visas puses pasipylė, o akmuo čia pat nukrito. O žmonės Puntuku akmenį pradėjo vadinti. Mat netoliese gyveno toks vyras Puntukas. Piktas ir nedoras buvo žmogus. Sugyventi su žmonėmis negalėjo. Išvarė jį motina iš namų. Pasistatė jis toje vietoje, kur akmuo krito, pirkią. Nei jis piktųjų dvasių baidėsi, nei gerųjų gerbė, o iš kitų tik juokėsi. Tai kai krito akmuo iš nelabųjų rankų, tai tiesiai ant Puntuko pirkios. Nuo to laiko niekas Puntuko daugiau nematė, o akmenį jo vardu pradėjo vadinti.
Puntuko akmenyje iškalti Lituanicos lakūnų Stepono Dariaus ir Stasio Girėno bareljefai bei jų testamento žodžiai lietuvių tautai. Šiuos bareljefus ir žodžius Antrojo pasaulinio karo metu, 1943 m. vidurvasarį, per 180 dienų iškalė skulptorius Bronius Pundzius, 10-ųjų skrydžio metinių proga.

Šalia Bijeikių piliakalnio pastatytas 15 m. bokštas su apžvalgos aikštele, nuo kurios atsiveria nuostabi Rubikių ežero ir apylinkių panorama. Giedrą dieną tolumoje galima pamatyti Burbiškio ir Mačionių kaimus ar Leliūnų bei Debeikių bažnyčių bokštus.

Arklio muziejuje – ne tik arklio gadynės žemės darbų ir kaimo ir miesto transporto priemonės, bet ir unikalūs drožinių rinkiniai, arklio istorijos, karybos ekspozicijos. Muziejuje pristatomi amatai, čia darbuojasi audėja, keramikė ir duonelės kepėja, kalvis, medžio drožėjas. Muziejaus teritorijoje galima pajodinėti, pasivažinėti vežimaičiu ar važiu, pasisupti sūpuoklėmis

DARBO LAIKAS: gegužė ir rugsėjis: I–V 8:00–17:00, VI–VII 9:00–18:00, birželis–rugpjūtis: I–V  9:00–18:00, VI–VII 10:00–19:00; spalis ir gruodis–balandis: kasdien 8:00–17:00.

Pastaba: muziejus nedirba Kalėdų, Vasario 16, Kovo 11, Velykų, Motinos ir Visų Šventųjų dienomis.

BILIETŲ KAINOS:

Muziejaus lankymas:
Suaugusiems – 4,00 €;
Moksleiviams, studentams, pensininkams – 2,50 €.

KITOS PASLAUGOS:
Pasivažinėjimas arklio traukiamu vežimu (važiu) muziejaus teritorijoje vienam asmeniui – 1,00 €.
Išvyka po apylinkes 1 val. – 30,00 € (fajetonu − 60,00 €).
Jodinėjimas Arklio muziejaus aptvare – 1,50 €.

Fotografavimas ir filmavimas muziejaus ekspozicijose ir teritorijoje komerciniais tikslais (1 val.) – 30,00 €.

Tyrimai rodo, kad III–V a. čia stovėjusi medinė gynybinė pilis. Miškas išraižytas gilių erozinių kalvų. Piliakalnis įrengtas kalvų masyvo, sudarančio Šventosios viršutinės terasos pakraštį, vadinamo Aruodais, aukščiausioje vietoje, nedidelėje atskiroje kalvoje. Aikštelė ovalo formos, plokščia. Piliakalnio šlaitai statūs, 6 m (šiaurėje) – 17 m (pietuose) aukščio. 1990 m. piliakalnį tyrė Lietuvos istorijos institutas (vadovas Gintautas Zabiela). Padarius piliakalnio aikštelės rytinės dalies ir šlaito pjūvį, rastas iki 20 cm storio kultūrinis sluoksnis su brūkšniuota ir grublėta keramika, moliu drėbtos medinės užtvaros, kurios vidinėje pusėje buvo akmenų grindinys, liekanomis. Piliakalnis datuojamas I tūkstantmečio pirma puse.

Ši kalva senųjų anykštėnų vadinta smėliakalniais, Anykščių „sachara”, nes buvusi plika, pustoma vėjo, be medžių. Šį kalną vienas ar su svečiais dažnai lankydavęs rašytojas Antanas Žukauskas – Vienuolis, grožėdavęsis plačiai atsiveriančiomis Anykščių apylinkėmis. Jis čia vėliau parinkęs vietą Jono Biliūno kapui.

Jonas Biliūnas gimė 1879 m. Niūronių km., netoli Anykščių, mirė 1907m. Zakopanės miestelyje, Tatrų kalnų papėdėje (dab. Lenkija). 1953m. J.Biliūno palaikai iš Zakopanės buvo perlaidoti Anykščiuose ant šios kalvos. 1958m. virš kapo iškilo 14 m aukščio architekto Vytauto Gabriūno paminklas – monumentas iš tašytų Anykščių apylinkių akmenų. To paties pavadinimo stebuklinėje pasakoje rašytojas pasakoja apie švytintį stebuklingą užrašą, pasirodžiusį ant aukšto stataus kalno viršūnės – tas, kuris užlips ant to kalno ir ranka pasieks užrašą, visus žmones padarys laimingus, o pats pavirs akmeniu.

Anykščių regioninio parko lankytojų centro ekspozicijoje susipažinsite su parko išskirtinėmis vertybėmis. Pagrindinė ekspozicijos tema – gamtos ir kultūros paveldas, atsiskleidžiantis gausiuose literatūros kūriniuose.
Ekspozicijoje gausu audiovizualinės medžiagos. Interaktyviuose žemėlapiuose ne tik tiksli objektų padėtis, bet ir išsami informacija apie juos, nuotraukos, videosiužetai. Vos keliais pirštų prisilietimais sužinosite, kodėl įsteigti parko draustiniai ir rezervatas, kas juose saugoma. Išgirsite įgarsintų legendų ir padavimų apie saugomus medžius, riedulius, paslaptingas vietoves… Mėgstančių literatūrą laukia įgarsintos žinomiausių Anykščius garsinusių kūrinių ištraukos. Patogiai įsitaisę ant minkštų „akmenukų“ galėsite peržiūrėti nuolat pildomuose videoterminaluose esančius animacinius ir dokumentinius filmus, įvairius videosiužetus apie Anykščių kraštą. Apie viską po vienu stogu!

Darbo laikas: gegužė-rugsėjis: I-IV 8:00-17:00, V 8:00 – 15:45, VI 10:00 – 17:00; spalis-balandis: I-IV 8:00 – 17:00, V 8:00 – 15:45

Burbiškio dvaras yra  įsikūręs Anykščių regioniniame parke, netoli Rubikių ežero, 8 km nuo Anykščių. Vaizdingame Anykštos upės kairiajame krante iš tolo akį patraukia stilingi rūmai – XIX a. architektūros paminklas, neoklasicizmo epochos perlas, užburiantis subtilumu ir elegancija. Grakščiai prigludęs parkas, kuriame išlikę daugiau kaip 30 rūšių medžių bei krūmų, įsilieja į kraštovaizdžio peizažą lyg išpuoselėta ramybės oazė. Burbiškio dvaro rūmai, 1853 metais pastatyti Lietuvos – Lenkijos didikų Venclovavičių giminės, tebėra vieni gražiausių Anykščių krašte. Visai dvaro sodybai suteiktas Burbiškio kraštovaizdžio architektūros draustinio statusas, ji įtraukta į Europos paveldo lankytinų objektų sąrašą. Prašome nepainioti šio dvaro su Burbiškio dvaru Radviliškio rajone, kur vyksta kasmetinės tulpių žydėjimo šventės, ir su kitu dvaru Burbiškiuose, Raseinių rajone.

Anykščių rajono Burbiškio dvaras ir greta įsikūręs kaimas buvo minimi jau XVII a., Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikais. 1690 m. Vilniaus vaivadijos  dūmų (kiemų)  sąraše pažymima, jog Ukmergės apskrityje esantį Burbiškį su 5 valstiečių dūmais arba kiemais valdo Pinsko iždininkas Trojanas Nepokojčickis (Trojan Niepokojczycki). 1729 m. nurodyta, kad tuo metu jau Vilniaus universitetui priklausantį dvarą valdo prižiūrėtojas jėzuitas Motiejus Voroničius (Mateusz Woronicz), o dvarui taip pat priklauso Burbiškio, Niūronių ir Vosgėlių kaimai. 1752 m. Burbiškio dvaro istorijoje atsiranda Venclovavičių pavardė: LDK kariuomenės pareigūnas Stanislovas Venclovavičius (Stanisław Węcławowicz) žymiam architektui Povilui Gižickiui (Paweł Giżycki) užsako nedidelio dvaro projektą. Stanislovo sūnus Jonas Venclovavičius (Jan Węcławowicz ) to meto istoriniuose dokumentuose minimas kaip pirmasis Venclovavičių giminės dvaro savininkas. Taigi, XVIII a. pabaigoje Burbiškio dvare prasideda didikų Venclovavičių valdymo epocha, trukusi apie pusantro šimtmečio ir palikusi ryškiausią pėdsaką dvaro istorijoje.

Po Jono dvarą valdė jo sūnus Ivonas (Iwon), kurio šeimininkavimo laikotarpiu, apie 1784 m., buvo įgyvendintas Gižickio dvaro projektas, užsakytas Ivono senelio Stanislovo dar prieš trisdešimt du metus.

1853 m. Ivono sūnus, Jono anūkas Anupras Venclovavičius (Onufry Węcławowicz) perstatė dvaro rūmus į vėlyvojo klasicizmo stiliaus rūmų ansamblį, kuris išlikęs iki šiol. Aplink rūmus, Anykštos upės slėnyje, jis įveisė 5 ha parką su dailiomis medžių alėjomis. Anupras turėjo keturis sūnus – Danielių (Daniel), Henriką (Henryk), Stanislovą (Stanisław) ir Anuprą jaunesnįjį. Henrikas ir Anupras jaunesnysis dalyvavo 1863 m. sukilime. Už tai Henrikas caro valdžios trejus metus buvo kalinamas Kaune, o Anupras jaunesnysis nuteistas mirties bausme. Giminės pastangų dėka, mirties bausmė buvo pakeista į 12 metų katorgos Sibire, tačiau Anupras jaunesnysis neteko visų kilmingos giminės privilegijų ir po tremties į Lietuvą nebegrįžo, gyveno ir mirė Peterburge.

Po Anupro dvarą valdė jo sūnus Henrikas ir anūkas Žygimantas (Zygmunt).  Pastarasis perleido Burbiškį savo dėdei Danieliui (Daniel), Henriko broliui. 1923 m. Danielius testamentu dvarą užrašė savo sūnui Otonui (Otton), tačiau tikrąja dvaro šeimininke tapo paskutinioji Danieliaus žmona Liudvika Venclovavičienė (Ludwika Węcławowiczowa), Otono pamotė. Žmonės kalba, kad Liudvikos ir jos posūnio Otono santykiai nebuvo geri. Mirus tėvui, Otonas išvyko į Paryžių, 1931 m. pasirašė įgaliojimą Liudvikai Venclovavičienei tvarkyti visus turtinius reikalus, o pats į Burbiškį nebegrįžo. 1932 m. Liudvika Venclovavičienė dvarą su 82 ha žemės, likusiais po agrarinės reformos, pardavė iš JAV sugrįžusiam ūkininkui Petrui Kriaučioniui.

Venclovavičių valdymo metu iškilo ne tik pagrindiniai Burbiškio dvaro pastatai. XVIII a. pabaigoje Anykščių kapinėse ant savo giminės kapų rūsio Venclovavičiai pastatė koplyčią – mauzoliejų. Jo statybą pradėjo dar Ivonas, o 1858 m. šį darbą tęsė Anupras. Pirmojo pasaulinio karo metu koplyčia buvo sunaikinta, vėliau atstatyta Liudvikos Venclovavičienės iniciatyva. Koplyčia išlikusi iki šiol, rekonstruota ir veikia kaip kamerinis meno centras.

Venclovavičių valdymo epizodai išlikę ir archyviniuose dokumentuose, ir vietos žmonių atmintyje. Burbiškiečiai prisimena Liudviką Venclovavičienę, pasakoja, kad ji buvusi jautri ir draugiška šeimininkė, niekad neatstumdavusi prašančių pagalbos. Burbiškio dvare taip pat dažnai lankydavosi Sofija Emilija Jelenskaitė – Venclovavičienė (Zofja Emilja Jeleńska) , Vladislovo Venclovavičiaus (Władysław Węcławowicz), gretimai esančių Aknystų ir Savičiūnių dvarų paveldėtojo, žmona. Caro priespaudos laikais ji finansiškai rėmė draudžiamų lietuviškų knygų leidimą, įkūrė slaptą lietuvišką mokyklą Aknystų dvare, šelpė mokslų siekiantį jaunimą, veltui gydydavo vietinius vaikus.

Burbiškio dvaro istoriją padeda atkurti ne tik išlikę dokumentai, amžininkų prisiminimai, bet ir grožinės literatūros šaltiniai. Anykščių kraštas, garsėjantis kaip iškilių rašytojų gimtinė, apie savo praeitį mums pasakoja poemomis, apysakomis ir legendomis. Burbiškio dvaras taip pat gali didžiuotis literatūros klasikų dėmesiu. Žinomo lietuvių rašytojo Antano Žukausko – Vienuolio apysakoje „Vėžys“ (1925 m.) išsamiai aprašyta kilmingos Put Putarleckių giminės istorija ir Putriškių dvaro valdymo laikotarpis XIX  – XX a. Apysakos veiksmo vieta iš tiesų atitinka realų istorinį Burbiškio dvarą. Sutampa net kai kurios architektūrinės detalės, pvz. apžvalgos bokštelis virš rūmų stogo, iš kur buvo matomi septyni aplinkinių bažnyčių bokštai. Čia šeimininkai stebėdavo laukuose dirbančius kumečius. Kai kurie apysakoje aprašyti įvykiai taip pat sutampa su realiais faktais, pavyzdžiui, koplyčios statyba, o kūrinio personažai turi konkrečių istorinių figūrų bruožų: grafienė Kristina labai primena anksčiau minėtas Liudviką ir Sofiją Emiliją  Venclovavičienes. Venclovavičių giminės atstovas Tomas Venclovavičius (Tomasz Węcławowicz), meno istorijos ir architektūros profesorius, gyvenantis Krokuvoje, perskaitęs A.Vienuolio kūrinį, teigia, kad apysakoje aprašytą Put Putarleckių giminės istoriją iš tikrųjų galima laikyti Venclovavičių giminės gyvenimo Burbiškyje atkūrimu.

1932 m. dvarą iš Venclovavičių įsigijęs Petras Kriaučionis, 1933 m. pardavė jį ir 8 ha žemės jėzuitų kunigui Pranciškui Zabielai, sugrįžusiam iš JAV. P.Zabiela  dvaro rūmų šiaurės rytų pusėje įrengė bažnyčią, kleboniją ir įkūrė parapiją, o vakarinė pusė atiteko pradžios mokyklai. 1947 m. sovietų valdžia nusprendė, kad vargonų ir varpų gaudesys neigiamai veikia tarybinio moksleivio auklėjimą, tad bažnyčia ir mokykla negali gyvuoti po vienu stogu. Patalpos iš parapijos buvo atimtos ir nacionalizuotos. Kuo virto dvarai Tarybų Lietuvoje, niekam ne paslaptis. Kolūkinė santvarka rūmų sales pavertė grūdų sandėliais, dvaro pastatus – mechaninėmis dirbtuvėmis, administracijos kontoromis ir panašiomis sovietinio rojaus buveinėmis. Burbiškių dvaro rūmai tapo mokykla, oficina – ūkio verslų dirbtuvėmis, tvartas su diendaržiu – ūkio kiaulide, svirnas – sandėliu, kiti pastatai – grūdų džiovyklomis, bulvių saugyklomis ir t.t. 1990 m. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, dvaro pastatai buvo grąžinti Panevėžio vyskupijos kurijai. Bažnyčia, negalėdama išlaikyti dvaro, pardavė jį privatiems investuotojams. Europos sąjunga, besirūpindama „naujųjų sutuoktinių“ kultūros paveldu, savo struktūrinių fondų lėšomis prisidėjo prie dvaro restauracijos, ir Burbiškio dvaras pakilo naujam gyvenimui.

Burbiškio dvaro ansamblis restauruotas pagal 1853 m. projektą. Atkurti  autentiški lubų ir sienų tapybos darbai, originalios rudojo uosio durys, išlikę vertingi dekoruoti priesieniniai židiniai. Ypatinga interjero puošmena – autentiškos XIX a. krosnys, apmūrytos baltos glazūros plokštėmis. Analogiškos yra Lietuvos Prezidentūroje, Daukanto aikštėje, tačiau jas gali apžiūrėti tik išskirtiniai lankytojai. Burbiškio dvare jūs turite unikalią galimybę išvysti tai, ką mato Prezidentūroje viešintys užsienio šalių atstovai bei garbingi svečiai. Šiuo metu dvaras pritaikytas turizmo reikmėms: jame teikiamos apgyvendinimo, maitinimo paslaugos, vyksta koncertai, seminarai, parodos. Dvaro sodyba vėl atgavo pirminę savo paskirtį – tapo kultūros židiniu Anykščių rajone.